Metas, kai vieni nebepasitiki kitais. Ne vien tiesiogine prasme. Nebeliko autoritetų ir tai blogų žinių visiems pranašas. Taip jau surėdyta, kad, regis, ant plono pasitikėjimo lyno balansuoja fundamentalūs dalykai. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žengti tokiu lynu nėra protinga.
Per daug paliekama jo didenybei atsitiktinumui. Bet tai tik pirmas įspūdis, nes jei pasitiki lyną ant atbrailų tvirtinusiais ir jį sąžiningai supynusiais; jei žinai, kad žemiau kabo apsauginis tinklas, kuris tave pagaus ir neišsitėkši į uolas; jei tiki kad kiekviename žingsnyje tave kažkas prilaiko, yra daug drąsiau. Pavojus, žinoma, egzistuoja, bet pasitikėjimas ir žinojimas, kad saugikliai yra ir jie, reikalui esant suveiks, o pagal kompetencijas įsijungs ir kitos grandys, turėtų padėti jaustis daug ramiau, žingsniuoti tvirčiau. Taip veikia visuomenės ir kitos mažesnės jos ląstelės.
Pastarojo meto turbulencijų visuma nejaukiai įsiūbavo lyną ir pradėjome byrėti žemyn. Abiejuose šlaituose stovintys sukliko: vienam pasirodė, kad lyną laikantis kuolas per silpnai sukaltas, kitam pasivaideno, kad virvė per plona, trečias įtaria, kad anas buvo kito stumtelėtas, kažkam vėjas sutrukdė tvirčiau koją padėti ir t. t.
Pasigirdo vieno nelaimėlio abejonė, ar tinklas apačioje tikrai yra, nes niekas jo iki šiol nematė ir apskritai, greičiausiai ta apsauga tik „dėl akių“. Juos visus apmulkino, visa tai buvo suplanuota ar kitaip kažkam naudinga. Pasitikėjimas trūkinėja kaip tos lyno vijos. Kai toks abejonių traukinys įsibėgėja, pakeliui „nuneša“ visus apsauginius barjerus ir stabdymo pylimus, nebeišlipsi, o rankinį stabdį užtraukti per vėlu.
Būtų gerai tokiame prarajon lekiančiame traukinyje turėti krizių valdymą universitete studijavusį ir praktikos ragavusį. Ir jis sėdi kažkur paskutiniam vagone prie lango, bet kiti jo keleiviai žinių „Google“ paieškoje prisirinkę, nugirsta ar perpasakota patirtimi pertekę ir rėkti moka garsiau. Ne veltui esame pravardžiuojami krepšinio ekspertais.
Laikmetis nepašykštėjo išbandymų ir pakeliui tapome vakcinų, migrantų ir karo žiniuoniais. Deja, bejėgiais kaskart asmeniškai susidūrę su kiekvienu kataklizmu atskirai.
Sakoma, kad apkasuose ateistų nėra, tačiau panašu, kad tokiose akistatose šiandien pirmiau atsidarytume paieškos laukelį internete. Savomis rankomis sutrynėme vertes, nes „gyvenimo universitetuose“ mat išmokstama daugiau. Virstame autoritetais patys sau, o tų tikrųjų – mąžta. Jų balso nebesigirdi. „Google“ išmokė gydytis, „Youtube“ remontuoti mašinas, o socialiniai tinklai turi patarimų visiems likusiems gyvenimo atvejams. Visa tai – visuomenės persiformavimo ženklai, kurie nežada nieko gero. Tai vidutinybių siautėjimo laikas. Akivaizdžiausiai tai matosi viešojoje erdvėje, iš kurios, dėl suminėtų priežasčių, savanoriškai eliminuojasi intelektualai ir kiti galintys pristabdyti šitą beprotybę, gebantys būti tais telkiančiais, besidalinčiais savo mintimis ir įžvalgomis, nes tiesiog nebemato prasmės.
Politinių, finansinių ir kitokių karjeros pakalikų ordos, linkčiodamos galvomis ir spausdamos patiktukus po vieni kitų svaičiojimais, nušluoja bet kurį gebantį mąstyti giliau ir galintį pasiūlyti peržengiantį pastarųjų mąstymo dėžučių rėmus sprendimą. Jų idėjos, kaip ne kartą yra buvę, išdraskomos, pavagiamos, neatpažįstamai „adaptuojamos“ įsivaizduojamam masių mentalitetui arba kitaip nuteriojamos niektauzos sraute ir galiausiai pasmerkiamos komentatorių linčui. Retas pasiryžta atsiduoti tokiai viešosios erdvės bakhanalijai ir iš aktyvaus bendradarbiavimo bei taip svarbaus idėjų mainų lauko traukiasi į savo hermetiškus „burbulus“. Tai yra visiškai logiška. Kokia prasmė ginčytis ar mėginti perveikti paikas replikas svaidantį anonimą? Ne paslaptis, jog tokios diskusijos tikslas – nutemti oponentą į seklius nuosavo suvokimo vandenis ir ten pribaigti tokiais pačiais argumentais. Niekam to nereikia. Tuo tarpu visuomenė, likusi be kokybiško intelektualinio „trenažo“, plokštėja. Sveiko proto properšas užtraukia masių keliamos dulkės ir į šalikelę paspiriami visi „main streamui“ trukdantys.
Autoritetui ar lyderiui ne tik nebėra prasmės mėginti prasibrauti pro ekspertų minias, tai tiesiogine prasme pavojinga. Iki vasario 24-os apmąstydami kai kuriuos procesus, linguodami galvą tarsteldavome, jog „seniai karo nebuvo“. Dabar karas, kaip sakoma, kieme ir supratome, kiek nusistekenę esame, jog tik tokios katastrofos gali mums padėti gražinti nuovoką ir dalykus su prioritetais sustatyti į savo vietas. Jei dar gali.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
