Sukruto tema apie rudimentus pavadinimu „Kiek mumyse sovietų“. Menkiau cikliška nei mėnulio poveikis planetos vandenynams, bet vis pasikartojanti diskusija, kurioje vienas kitą kepšteli skirtingų kartų ir svorių kategorijų, daugiau ar mažiau įsikalbėtų elitų atstovai.
Vangiai, tingiai ir be entuziazmo, nes nedalyvauti šiose varžytuvėse tiesiog nepavyksta. Pratylėjęs gali būti įtartas sovietinių skeletų slėpimu spintoje. Išeina toks nuėjusios ir ateinančios aukštuomenės sparingas baltom pirštinėm – be prakaito, aistros ir kraujo. Todėl ir be jokių apčiuopiamų išvadų ir rezultatų.
Tuo tarpu tikrasis elitas, beje, kaip ir visuomenė, čia nedalyvauja. Laikosi nuošaly. Ne todėl, kad iš aukšto arogantiškai ar kitaip iš šalies stebi tuščius apsižodžiavimus ar nujausdami kažkokį egzistencinį pavojų iš saugaus atstumo stebi žūtbūtines batalijas. Veikiau su užslopintu žiovuliu ir tik vienu vienos akies krašteliu žiūri visa tai perpratę, nes ne apie pokytį ar naujos kokybės užgimimą, bet apie daug kartų istorijoje matytą naujosios kartos teritorijos žymėjimą visa tai.
Buvusieji bando neprarasti, ką turėjo, o progresyvūs ir agresyvūs naujieji riboženklių kilnojimo rungtyje sustoti neketina. Kol talentų, kompetencijų ir kitokio intelektualinio raumens nėra, maskuojant neišvengiamą naujo pergalę prieš seną, tenka naudoti vulgaresnes galias. Nesvarbu, prieš gyvuosius ar mirusiuosius.
„Pasaulį naują pastatysim“ kadaise skelbęs lozungas netikėtai pasirodo daug universalesnis ir tinkamas ne vien pasaulinio proletariato himnui. „Kartų konfliktas, žanro klasika“, – sakysit. Be abejo, nes neišvengiamas ir amžinas šitas reiškinys.
Apie tai žmonijos istorijoje ir lokalesniuose reikaluose prirašyta kubiniai metrai knygų ir mažiau vertingų tekstų. Tai vyksta nuolatos ir niekada nesibaigs, bet šio apsireiškimo formos nūdienos modernybėje yra vertos jau abiejų akių žvilgsnio.
„Kuo dėta diskusija apie sovietinius skeletus spintoje?“ – paklausite. Patogesnį įrankį sunku sugalvoti. Juo galima sudaužyti ką nori ir be rimtesnių argumentų. Pakanka paskleisti abejonės tvaiką ir metastazės plinta be didesnių pastangų. O turintieji intrigų rezgimo talentą reikalą įsuka kaip reikiant. Tai galima panaudoti prieš kolegą, galima prieš konkurentą, galima ir prieš poetą.
„Kam reikėjo šių debatų? Mano manymu, čia išlenda jaunos valstybės ir jauno elito problemos. Didelė jauno elito pagunda – pozicionuoti save taip, kad bent kažkiek sumažėtų prieš tai buvusiųjų vertė ir svarba. Tai natūrali elito vidinė kova. (…) Neabejoju, kad visada bus jaunų žmonių, kurie nuoširdžiai stengsis nurašyti prieš tai buvusiuosius, kadangi jie nemato kito kelio, kaip patiems užkopti į Olimpą“, – kaip visada įžvalgiai, netgi pranašiškai, prieš dešimtmetį rašė Leonidas Donskis.
Užbėgo įvykiams už akių ir tarsi numatė šiandienos talentų viešojoje erdvėje sausrą. Vidutinybių ir agresyvaus naujuoju elitu save laikančiųjų dominavimo metu autoritetai pasitraukė į paraštes. Vieni tai padarė savo noru, vengdami eikvoti intelektualinius resursus kovoje prieš susitelkusių, savuosius dengiančių, ginančių ir oponentus organizuotai puolančiųjų volą. Kitus – kaip kartvelų sakmėje, sulaukusius tam tikro amžiaus, rogutėmis į mišką išvežė, idant erdvės troboje liktų daugiau ir maisto naujoms burnoms pakaktų.
Naujasis elitas iškilo ir įsitvirtino dėl vienas kito ir asmeninės rinkodaros. O jei pakeliui reikia sutrypti vieną kitą autoritetą, tai nieko asmeniško, atėjo laikas, metas į mišką. Šiandienos kartų karai yra daug nuožmesni nei bet kada istorijoje ir yra įgavę tokias sofistikuotas formas, kad pro įmantrių sąvokų ir madingos terminologijos dūmų uždangą atrodo, jog visuomenėje vyksta progresyvūs procesai.
Tuo tarpu atsitinka vulgarus atsikratymas per menkai liberalių pažiūrų, pernelyg senamadiškais, didesniais ar kuklesniais viešosios erdvės veikėjais. Išstumdo juos pakampiais, atokiau dėl visa ko, kad sarmatos savomis tradicinėmis vertybėmis nepadarytų ir šiaip pagalių savo replikomis į ratus nekaišiotų. Be skrupulų, nes juk ir vietos troboje reikia, ir maisto naujoms burnoms. Tegu nesimaišo.
Išmintingosios sakmės moralą žino visi – suklestėjo paikam papročiui nepaklususi šeima ir nuo to laiko niekas senolių į mišką rogutėmis nebeveždavo. Prisipažinsiu, šis komentaras utriruotas ir kitaip spusteltas, bet tik dėl to, kad pamėgintume įsivaizduoti ir apmąstyti: ar iš tiesų norėtume vieną dieną nubusti pasaulyje, kuriame ramios išminties ir patirties derinį kartų karuose nugali ribotų kompetencijų, utopiškai didelių ambicijų, labai agresyvi, nedidelė, bet nepamatuotai įtakinga visuomenės dalis. Istorijoje taip buvo ne kartą ir visada baigėsi blogai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
