Pusantrų metų besitęsiantis plataus masto karas Ukrainoje atskleidė nemalonią Vakarų politikų savybę. Nors dauguma nepaliaujamai kartoja, kad Ukraina gina laisvę ir demokratiją, tačiau reikiamomis apsiginti priemonėmis jos taip ir neaprūpina. Tiesą pasakius, reikiamų ginklų tiekimas visada buvo problema. Prisiminkime, kaip prieš metus buvo abejojama ir delsiama. Jei ukrainiečiai dar 2022 metų pavasarį būtų gavę tą ginkluotę, kurią turi šiandien, situacija fronte būtų visai kitokia. O gal ir karas jau būtų pasibaigęs.
Ir dabar netiekiami reikiami ginklai, kad ukrainiečiai galėtų sėkmingai pulti, tačiau tikimasi greito rezultato. Daugelis politikos apžvalgininkų jau teigia, kad iš tiesų Vakarų politikai nori, kad ukrainiečiai palūžtų nuo mirčių, nuolatinio pavojaus ir sutiktų paaukoti savo teritorijas dėl derybų ar paliaubų.
Suprantama, kad Vakarų visuomenės ir politikai pavargo nuo šio karo, todėl vis dažniau pasigirsta balsų, kad reikia jį užbaigti. Jo pabaigos nori visi. Ypač ukrainiečiai, kurių žemėse jis vyksta. Tačiau klausimas, kaip jis bus pabaigtas, išlieka. Juk Rusija nesiruošia pasitraukti iš užgrobtų žemių. Tad panašu, kad Vakarai jau susitaikė su tuo, kad dalis Ukrainos liks okupuota.
Ir tai liudija, jog žlunga ta pasaulio tvarka, kurią tikėjome egzistuojant po to, kai sugriuvo Sovietų Sąjunga. Tai tvarka, kuri yra grįsta tarptautiniais įsipareigojimais, užtikrinanti mažų valstybių egzistavimą ir pažabojanti stiprių valstybių agresiją. Dabar demonstruojama, kad viską lemia galia. Nors Rusiją Vakarų lyderiai vieningai pasmerkė, tačiau savo veiksmais jie rodo, kad net ir su tokia Rusija reikia kalbėtis ir derėtis. Užgrobė dalį Ukrainos, ką padarysi, tegu ukrainiečiai su tuo susitaiko. Juk yra didesnis geopolitinis žaidimas, kuriame Rusija yra svarbi. JAV vis dažniau pasigirsta balsų, jog remti Ukrainą neatitinka šios šalies interesų. Reikia stabdyti Kiniją. Ir stengtis, kad Rusija nesuartėtų su Kinija. O tai padaryti galima tik tada, jei dabartiniam Kremliui duosi saldainiukų – nuolaidų dėl Ukrainos. Vokietijoje, Prancūzijoje niekada ir nenutilo kalbos, jog Europa be Rusijos negalės išgyventi.
Visa ši logika rodo, kad aiškiai stiprėja nuomonė, kad pasaulio likimą turi spręsti didžiosios šalys. Ir jei viena iš jų panorės praryti mažą savo kaimynę, ką padarysi.
Tiesa, nereikia tokiu dviveidiškumu kaltinti vien tik didžiųjų valstybių politikų. Štai Estijoje įsiplieskė skandalas dėl premjerės Kajos Kallas. Jos vyras turėjo verslą Rusijoje, nors pati premjerė ne kartą ragino tokias įmones pasitraukti iš šios šalies ir parodyti moralinį stuburą. Deja, šio raginimo neišgirdo jos vyras. Nepaisant visuomenės spaudimo, K. Kallas nesiruošia atsistatydinti. Ši liūdna istorija parodo, kad jaunajai politikų kartai yra taip pat nesvetimas cinizmas ir egoizmas. O dviveidiškai politikai nėra atsparūs ir mažų valstybių lyderiai.
Jokie moralizavimai nepadės. Galbūt mums reikia pripažinti, kad tokia yra realybė. Tik ar sugebėsime prie jos prisitaikyti? Ir ar sugebėsime išlikti?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
