Ar kas prisimena suformuluotus Rusijos tikslus, kai ji pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą? Vienas iš jų – Ukrainos demilitarizacija. Tačiau net ir Rusijos propagandistams tapo aišku, kad šiandien Ukrainos kariuomenė yra žymiai stipresnė, turi tokius ginklus, kurių neturėjo iki šio karo. Tad apie tai nebekalbama. Kitas tikslas – mistinė Ukrainos denacifikacija.
Sveiko proto žmonėms aišku, jog tai tebuvo pigus propagandinis triukas, skirtas ne tik vidaus auditorijai, bet ir Vakarams. Juk nacizmas visuotinai pripažįstamas blogis. Tačiau už šio propagandinės klišės slypi kitas aspektas – nepripažinimas ukrainietiškos tapatybės. Ukrainiečių noras patiems spręsti savo likimą Kremliuje buvo prilygintas nacizmui. Visai neseniai Putinas kalbėjo, kad normalu, jog ukrainiečiai ieško savo tapatybės, tačiau, anot jo, jie jos ieško nacizmo ideologijoje, o tai jam esą nepriimtina. Akivaizdu, kad tai grynas melas, tačiau esmė lieka ta pati – ukrainiečiai gali būti tik tokie, kokių nori Kremlius.
Beje, neverta pamiršti įvairių Rusijos propagandistų vis kartojamą mantrą apie nacizmą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tai rodo seną rusišką imperinį mąstymą, kuriuo mūsų tautų teisė egzistuoti, turėti valstybingumą nėra pripažįstama. Ir į šį pavojų nereikia numoti ranka. Juk niekas nežino, kaip pasisuks istorija, koks bus ateities pasaulis ir ar vis šia kalama kliše Kremlius nepasinaudos.
Tačiau Rusijos propagandoje atsirado ir naujų spalvų. Neseniai liūdnai pagarsėjusi Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė, kad Rusija Ukrainoje kovoja už Afrikos valstybių laisvę. Atrodytų juokinga: juk ta pati Rusija nutraukė grūdų koridorių per Juodąją jūrą, tuo sukeldama problemų Afrikai. O šio kontinento lyderiai aiškiai pasakė, kad jiems nereikia dovanų, o reikia leisti Ukrainos eksportuoti grūdus. Tiesa, nereikia nuvertinti Rusijos įtakos šiame regione. Nigeryje įvykdytas karinis perversmas, už kurio kyšo Kremliaus ausys. Karinė chunta atvirai demonstruoja palankumą Putinui. Ši šalis perversmui pasirinkta neatsitiktinai. Nigeris yra antras pagal dydį urano gamintojas Afrikoje, o didžiausią dalį eksportuoja į Prancūziją. Ir dabar šie urano srautai gali būti nukreipti į Rusiją. Ši įgauna šiokį svertą spaudžiant Europą dėl Ukrainos.
Per šiuos pusantrų metų tarp Vakarų analitikų vis tvyrojo viltis, kad Kremliuje įvyks perversmas, kad Rusija sugrius. Kaip bus ateityje – niekas nežino, tačiau neverta atmesti ir tokio varianto, kad Rusija išliks nepasikeitusi, net jei ir pasikeis politinis režimas. Juk Rusija nepasikeitė ir po Sovietų Sąjungos žlugimo. Rusiškoje ideologijoje yra įtvirtinta aukos savimonė: esą rusus vis kažkas skriaudžia, todėl jie turi teisę grobti ir naikinti kitas valstybes ir tautas, nes taip, esą užtikrinami jų interesai.
Nežinia, kada pasibaigs karas Ukrainoje. Nežinia, kaip jis pasibaigs, tačiau jis tikrai nepasibaigs taip, kaip norėjo Kremlius. Mažai tikėtina, kad Rusijos visuomenė pripažins jį kaip klaidą, greičiau tai laikys kaip dar vieną Rusijos pažeminimą. O tai reikš tą patį istorijos ratą kaip ir po sovietinės imperijos žlugimo: Rusijai reikia sustiprėti ir atsilyginti už neva jai padarytas skriaudas. Tad Rusija bus ilgą laiką grėsmė Europai, o pirmiausiai mūsų regionui. Aišku, geriau, kad toks scenarijus neišsipildytų, tačiau jam reikia ruoštis, o ne save liūliuoti mintimis apie Rusijos demokratėjimą, agresyvaus imperinio mąstymo atsisakymą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
