Stebint viešąją erdvę įvairių krizių metu ir rutinos nuzulintomis dienomis, pradedi pastebėti veikėjus, į save atkreipiančius dėmesį viena keista savybe.
Šiame komentare nebus pavardžių, bet jas nesunkiai galima atpažinti. Tik štai tą bruožą apibūdinti vienu žodžiu nėra lengva. Tai kažkas tarp arogancijos, visažiniškumo, nachališkumo ir perdėto pasitikėjimo savimi arba viso to suma. Jie geba nemirkčiodami teigti, kad vakar nesakė to, ką šiandien dar galima nesunkiai rasti internetuose. Dažnas jų įvaldęs pamokslautojo toną ir persismelkęs erzinančia didaktika. Kalbėdami apie oponentus meluoja taip ciniškai, kad net paranoikui tai gali pasirodyti tiesa. Jie taip moka „prastūminėti“ tiesiogiai sau naudingus įstatymus ir daryti tai taip nachališkai nuoširdžiai, kad net priešininkas patikėtų rudimentinės empatijos pasireiškimo stebuklu.
Šio politinio tipažo atstovai, atsakydami į kokretų klausimą, geba pasisakyti visai kita tema, įterpdami rinkiminių lozungų, pagiežos kitamaniui, citatų iš niekada neskaitytų knygų ir visi be išimčių yra įtikėję galimybe išsisukti iš bet kokios padėties nesakant tiesos. Tarsi mestų rožinio konfeti debesėlį, pasklistų rožių aliejaus aromatas ir visi pamirštų kurioje vietoje prelegentas susimovė.
Mes žinome, kad jie nežino, kad rytojus būtinai ateis ir tik dabar taip atrodo, kad pasamdytos viešųjų ryšių kompanijos kažkaip stebuklingai ir visam laikui juos „išvartys“.
Jie stovi spaudos konferencijose apstatyti mikrofonais ir supami kamerų, o iš už anapus kaukės pasigirsta raginimas suprasti. Ir mes suprantame, gal net labiau, negu jie to norėtų. Dar daugiau, mes žinome, kad jie nežino, kad rytojus būtinai ateis ir tik dabar taip atrodo, kad pasamdytos viešųjų ryšių kompanijos kažkaip stebuklingai ir visam laikui juos „išvartys“. Šiandien gal ir taip, net rytoj gali atrodyti, kad, žiūrėk, konfeti triukas pavyko – visi užmiršo. Tačiau istorija, kaip žinia, empatija nepasižymi, o atmintį turi – fenomenalią.
Tai dar vadinama „munduro plovimu“, pakeliui prisikabinant vieną kitą medalį už mūšį, kuriame nebūta ar bailiai pratūnota apkasuose, o iš už priedangos išlysta tik pergalės vėliava pamojuot prieš tai slapčia persišovus sau koją mažiausiai skausmingoje vietoje.
Ne vienas vakar dienos politikas ar buvęs visuomenės veikėjas padarytų viską, kad tik praeities darbai, kaip tie skeletai spintoje ar išsprūdę žodžiai, niekada nebūtų atsitikę. Paklotų sumas, tik nežino sąskaitos pervedimui. Jie nė akimirkos nedelstų išsižadėdėdami tų, metai iš metų, paskui basivelkančių gėdingų dalykų, dėl kurių jų išsižada net nuosavi vaikai. Taip, yra tokių atvejų Lietuvoje, kuomet sūnūs pasikeičia pavardes taip ir neįveikę to glitaus šleifo. Galima kubiniais metrais leisti memuarus, kurie, tarsi, turėtų suteikti išrišimą, bet taip niekada nenutinka, nes viskas, kas ten parašyta, skamba vien kaip pasiteisinimas. Tai dar vadinama „munduro plovimu“, pakeliui prisikabinant vieną kitą medalį už mūšį, kuriame nebūta ar bailiai pratūnota apkasuose, o iš už priedangos išlysta tik pergalės vėliava pamojuot prieš tai slapčia persišovus sau koją mažiausiai skausmingoje vietoje.
Tarsi būtų galima nuo pačio savęs paslėpti faktą, kad esi – mulkis. Istorija moka laukti ir turi nuostabią savybę – išryškinti esmes, atskirti herojus nuo konformistų, darbininkus nuo slunkių, vizionierius nuo prisiplakėlių.
Tokių niekšybės apraiškų artimoje ir tolimesnėje politikos istorijoje – nors tvenkinį tvenk. Sunku patikėti, kad kuris nors jų, retrospektyviai, pateisina savo skystadūšiškumą. Turiu įtarimą, kad metai nuvalo smulkmenas ir visas „sukritusias“ aplinkybes. Tuomet lieka vulgari niekšybė, gobšumas, išverstaskūriškumas ar kita menkystė. Nebėra už ko pasislėpti, o istorija sentimentų neturi – smeigia pirštu, kaip ta kulka, tik ne į riebalinį audinį, kaip aname nesukariautame kare, o tiesiai į tarpuragį.
Teorijos „po manęs – nors ir tvanas“ išpažintojus, finansinių–politinių naudų gavėjus beigi visokius machinatorius, saulei pakrypus vakarop ar tiesiog nepalankiai apystovoms susidėliojus, ištinka nenumaldomas noras, tiesiogine ir perkeltine prasme, įsipaminklinti ir to apgailėtino, įsivaizduojamo monumento pavėsyje pasislėpti (ir vėl). Tarsi būtų galima nuo pačio savęs paslėpti faktą, kad esi – mulkis. Istorija moka laukti ir turi nuostabią savybę – išryškinti esmes, atskirti herojus nuo konformistų, darbininkus nuo slunkių, vizionierius nuo prisiplakėlių. (...) Viešųjų ryšių užtepto įvaizdžio makiažo sluoksnis yra daug mažiau tvarus nei cukraus pudra ant spurgos. Su prisikabintais medaliais ir užsidėtais antpečiais, ilgainiui, nutinka tas pats. Tereikia palaukti, nes rytojus tikrai ir neišvengiamai ateis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
