Praeitą savaitę Lietuvą pasiekė gera žinia. Lenkijos prezidentas Andzejus Duda telefonu Lietuvos Respublikos prezidentui Gitanui Nausėdai pasiūlė glaudinti karinį bendradarbiavimą. Kai tik Rusija pradėjo plataus masto karą Ukrainoje, tapo aišku, kad Vidurio Europos šalys turi glaudžiai bendradarbiauti karinėje srityje, jei nori sulaikyti rytinį kaimyną.
Ilgus šimtmečius pamiršta mūsų geopolitinė situacija vėl tapo svarbi. Gerai, kad nors praėjus metams politiniai elitai tai ne tik supranta, bet ir imasi priemonių.
Dar tarpukariu buvo apgailestaujama, kad dėl Lietuvos ir Lenkijos konflikto neįmanoma sukurti plačią Lenkijos, Baltijos bei Skandinavijos šalių koaliciją, kuri būtų rimta jėga tiek Sovietų Sąjungai, tiek nacistinei Vokietijai. Šiandien iš vokiečių jokio pavojaus nekyla, o Vilniaus klausimas jau seniai išspręstas. Deja, grėsmė išlieka iš Rusijos pusės. Tačiau nėra esminio konflikto, kuris neleistų plėtotis mūsų šalių bendradarbiavimui.
Lenkija puikiai suprato, kad laisva Lietuva yra svarbi pačios Lenkijos saugumui. Mažai kam žinoma istorija. II-ojo Pasaulinio karo metu būtent Lenkijos Vyriausybę emigracijoje ir jos vadovas generolas Wladyslawas Sikorskis buvo vienas iš tų, kuris kėlė Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Apie Lietuvą jis kalbėjo su Jungtinių Valstijų prezidentu Fraklinu Rooseveltu 1942 metais, aiškindamas, kad Lietuva jokiu būdu negali atitekti sovietams, nes lenkai negali abejingai žiūrėt į lietuvių likimą. Aišku, Sikorskio idealus planas buvo sukurti federaciją, į kurios sudėtį įeitų Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija ir galbūt Vengrija.
Kai V. Sikorskis susitiko su Winstonu Churchilliu, jis vėl pakartojo, kad Lietuva turi būti laisva, net jei ji ir nuspręs, jog jokiais ryšiais nebus susijusi su Lenkija. Tuometinės Lenkijos Vyriausybės emigracijoje interesas buvo aiškus – nepriklausoma ir laisva Lietuva. Deja, žinome, kad tuometinių pasaulio galingųjų planai buvo visai kitokie, ir juose vietos Lietuvai jau nebuvo. Nežinia, kaip viskas dar būtų pasibaigę, tačiau W. Sikorskis žuvo 1943 liepos 4-ąją. Jo mirtis apaugo paslaptimis. Sikorskis per daug reikalavo iš sovietų, kurie tuo metu buvo Vakarų sąjungininkai. Tikriausiai jis tapo niekam neparankus. Po jo mirties nebeliko nei vieno tokio aukšto politiko, kuris keltų Lietuvos klausimą.
Šią istoriją primenu, stebėdamas Lenkijos iniciatyva glaudinti karinį bendradarbiavimą su Lietuva. Tai istoriškai nulemta idėja. Ji kyla iš mūsų geopolitinės padėties. Reikia tikėtis, kad labai greitai ji įgaus konkrečias forma. Suprantama, kad mes negalime atmesti vokiečių pasiūlymo dėl brigados, tačiau tuo pačiu turime galvoti ir apie papildomas atgrasymo priemones. Puiku, kad mes priklausome NATO blokui, tačiau neturime užmiršti realaus ir glaudaus karinio bendradarbiavimo su kitomis Baltijos šalimis, su Skandinavija ir, aišku, su Lenkija. Juk būtent Lenkija puikiai supranta, ką reiškia rusiškas imperializmas. Kartu stiprėjantis karinis bendradarbiavimas gali atnešti ir ekonominių naudų. Juk Lenkija dabar tampa Vidurio Europos centru, ir tai gali būti labai naudinga mūsų verslui, jei tik sugebėsime išnaudoti esamas galimybes.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
