Iki 2022 m. Lietuvos viešojoje erdvėje kovinę ir karinę retoriką buvo galima išgirsti gana dažnai, o po Rusijos įsiveržimo ji dar sustiprėjo. Suprantama baimė ir susirūpinimas mūsų valstybės ir visuomenės ateitimi, nors ne tokie jau reti bandymai pateikti save kaip kariaujančią šalį atrodo veidmainiškai kraujuojančios Ukrainos fone.
Svarbiau, kad dėl tokios aplinkos stiprėja karo padėties ir apgulties būklės mąstysena bei atitinkama savijauta. Ji skatina savuosius susitelkti, taip pat uždarumą, priešiškumą kitiems, nelaikomiems savais, nekalbant apie priešus.
Beje, didėja ir priešiškumas Vakarų Europai, kuri mūsų eilinį kartą nesupranta, nepakankamai remia Ukrainą ir mūsų siūlymus. Norisi priminti, kad Europos vienybės suskaldymas visada buvo vienas Rusijos valdančiųjų siekių. Tad toks teisuoliškas pyktis ilgainiui gali pasitarnauti priešiškoms Europos Sąjungai jėgoms.
Be to, apgulties būklės mąstysena kenkia žmonių psichologinei būklei, visuomenės tarpusavio santykiams. Todėl karo atmosferoje empatija, kurios lygis Lietuvos visuomenėje ir anksčiau, pagal 2016 m., nebuvo aukštas, tampa dar svarbesnė. Pagal JAV mokslininkų atliktą empatijos įvairiose šalyse tyrimą, Lietuva užima paskutinę – 65-ą vietą. Tikėtina, kad pastaruoju metu empatijos lygis pas mus dar labiau sumažėjo.
Kad Lietuvoje trūksta empatijos svetimiems, gerai parodė nesena emigrantų krizė, o dar ryškiau – labai greitai pasikeitęs požiūris į rusus po 2022 m. vasario 24 d. Baltijos šalys buvo tarp pirmųjų, atsisakiusių priimti emigrantus iš Rusijos, paskelbus joje mobilizaciją. Tai visiškai logiškas apgulties būklės mąstymas: jie tapo priešais, taigi – svetimi, o bandyti suprasti svetimą mūsų kultūroje ir šiaip neįprasta.
Gerokai paprasčiau – tiesiog užmiršti, kad užpuolus Ukrainą Rusijoje buvo santykinai nemažai žmonių, išdrįsusių protestuoti prieš karą griežtų represijų sąlygomis. Ar kad prieš dešimtmetį Rusijoje gana ilgai vyko milžiniški mitingai prieš Putiną, vos neišvertę jo iš sosto. Psichologiškai paprasčiau galvoti, kad visi Rusijos gyventojai yra Putino rėmėjai, nei bandyti suprasti.
Tiesa, pagal tokią logiką reikėtų nekęsti ir baltarusių, juk Rusijos sąjungininkė Baltarusija prisidėjo prie agresijos prieš Ukrainą, o jos gyventojai tam nesipriešino (protestų ten būta gerokai mažiau nei Rusijoje). Vadinasi, ir jie priešai. Kas, kad vos prieš porą metų žavėtasi šimtatūkstantiniais mitingais prieš Aliaksandrą Lukašenką, jie visaip skatinti ir palaikyti kaip kadaise protestai Rusijoje. Mėtymasis iš vieno kraštutinumo į kitą rodo menką Lietuvos visuomenės empatiją, emocijų vyravimą mūsų visuomenės sąmonėje.
Psichologiškai paprasčiau galvoti, kad visi Rusijos gyventojai yra Putino rėmėjai, nei bandyti suprasti.
Gali pasirodyti, kad veltui supriešinu – juk emocijos ir reiškia empatiją. Minėto empatijos tyrimo, kuriame Lietuva užėmė paskutinę vietą, rezultatus pristatantį straipsnį žurnalistai taip ir pavadino „Tyrimas: lietuviai – mažiausiai atjaučiantys žmonės visame pasaulyje“. Tačiau empatija nėra tas pats, kas atjauta. Empatija – tai gebėjimas psichologiškai suprasti kito žmogaus jausmus ir būseną, perspektyvas, taip pat elgesį. Suprasti, o ne užjausti. Tokiam gebėjimui įlįsti į kito žmogaus kailį būtinos ne tik emocijos (rūpestis kitais, užuojauta), bet ir visiškai racionalūs kognityviniai gebėjimai įsivaizduoti požiūrius, skirtingus savajam.
Vien emocijų tam neužtenka, nes jos vis tik labai asmeniškos, priklauso nuo žmogaus charakterio ir asmenybės, nors, žinoma, aplinka gali skatinti arba slopinti vienokias ar kitokias emocijų apraiškas. Vis tik visuomenėje vyraujanti kultūra plačiąja prasme – dominuojantys vertybių, normų, vaizdinių ir požiūrių rinkiniai – daro didesnę įtaką racionaliam pradui. Taip kultūriniai mechanizmai nulemia empatijos lygmenį visuomenėje, taip visuomenė verčia žmones būti geresnius (arba blogesnius), nei lemtų jų charakteris ir emocijos.
Geras empatijos ugdymo popkultūroje pavyzdys – 2019 m. filmas „Džokeris“, kuriame pateikiama detali piktadario tapsmo istorija leidžia suprasti, kodėl ir kaip jis toks tapo. Džokeris nebe karikatūrinis blogietis, blogas be jokių priežasčių, o visuomenės, aplinkybių sulaužytas žmogus. Taip įsigilinus galima suprasti ir net užjausti antiherojų. Kartu tai nereiškia, kad ugdomas pritarimas jo vykdomiems nusikaltimams. Empatija nereiškia besąlygiško susitapatinimo su skirtingais nuo savojo požiūriais ar pritarimo jiems. Greičiau atvirkščiai – racionalus kito pažinimas įmanomas tik išlaikant tam tikrą atstumą.
Taigi, užuojauta ar jautrumas be racionalaus apmąstymo, bandymo suprasti – ne empatija, o tiesiog emocija. Racionali analizė be emocijos – irgi ne empatija, greičiau sausas tyrimas, galintis nepastebėti, kad pjaustomas gyvas kūnas. Empatija jungia emocinį ir racionalųjį pradus, galima sakyti, tai racionalizuota emocija. Labai svarbus, gal net esminis jos bruožas: emocijos ir racionalumas pavieniui ne tik nereiškia empatijos – vienas be kito gali nesunkiai tapti jos priešingybe.
Taip, viena vertus, labai dažnai nacių laikais žydus žmonės gelbėdavo spontaniškai, neapmąstę galimų pasekmių – vedami emocijų. Kita vertus, antisemitinė propaganda kurstė, visų pirma, emocinę, iracionalią neapykantą žydams. Apskritai svarbiausias bet kokios propagandos tikslas – atkirsti žmones nuo racionalaus mąstymo atitinkamomis temomis. Tada pakanka užmaišyti įvairių emocijų, tokių kaip baimė ar panieka, kokteilį, susieti jį su kitų grupe, kaip nors apibendrinančiai, paniekinančiai ir nužmoginančiai įvardyti (leftistai, fašistai, vatnikai, vytnikai...) ir visuomenės požiūris į tos grupės narius gana greitai pasikeičia į blogąją pusę.
Emocijos – svarbiausias neapykantos ugdymo mechanizmas, be galo lengvai linksta nuo visų propagandų vėjų, gali būti nesunkiai pakeistos į priešingas. Todėl vien emocijomis grįstas santykis ir požiūris yra nestabilus. Pavyzdžiui, visai įmanoma, kad, nepaisant dabar puikių santykių tarp lenkų ir ukrainiečių, susiklosčius aplinkybėms gali atgimti XX amžiaus vidurio jų tarpusavio neapykanta, pareikalavusi dešimt tūkstančių žmonių gyvybių. Todėl, kad dėl šio konflikto nepasiektas tarpusavio sutarimas, visuomenės neempatiškos savųjų aukoms praeityje.
Be to, tokios teigiamos emocijos kaip užuojauta dažnai susijusios su simpatija, retai jaučiama kitam, tuo labiau svetimam: jis pasąmoningai atrodo grėsmingas, kelia baimę. Kultūra lemia, kaip toli brėžiama riba tarp savų ir svetimų: šeima, draugai, savo kaimo ar kiemo gyventojai, tos pačios klasės, rasės ar lyties atstovai, tautiečiai, vienos valstybės piliečiai – visur gali būti nubrėžta siena, atkertanti už jos likusius žmones nuo supratimo ir gailesčio, kai vakarykščiai kaimynai tampa naikintinais priešais.
Kad Lietuvoje trūksta empatijos svetimiems, gerai parodė nesena emigrantų krizė, o dar ryškiau – labai greitai pasikeitęs požiūris į rusus po 2022 m. vasario 24 d.
Jei emocijos be racionalaus prado nepatikimos, racionalumas be emocijų gali privesti prie lyg pagrįstų, bet nežmoniškų veiksmų. Zygmuntas Baumanas nuolat metafora apie nereikalingų šakų genėjimą ir kenksmingų sodo augalų ravėjimą apibūdino modernų mąstymą ir su juo siejo XX amžiuje piką pasiekusį žmonių naikinimą dėl racionalių sumetimų. Tarpukariu išpopuliarėjusios eugenikos idėjos, siūliusios neleisti daugintis „nepageidaujamiems“ žmonėms, buvo radikalizuotos nacių politikos: persekioti ir naikinti ne tik žydai ar romai, bet ir kiti „netinkami“ žmonės – psichiškai nesveiki, turintys ryškių fizinių negalių, chroniškų ir paveldimų ligų (tokių kaip epilepsija, alkoholizmas, Dauno sindromas ar cerebrinis paralyžius) buvo prievarta sterilizuojami, vėliau pradėti naikinti (nužudyta apie ketvirtis milijono neįgaliųjų, sterilizuota apie pusė milijono tokių žmonių).
Nors tokia nacių politika eugeniką diskreditavo, tėvų, kurių vaikai galėjo būti fiziškai ar psichiškai „nevisaverčiai“, sterilizacija (dažnai prievartinė) kai kuriose šalyse buvo vykdoma ir toliau (Švedijoje – iki 1975 m., JAV – iki 1963 m., Kanadoje – iki 1972 m.). Kur dar grynai moksliniai eksperimentai, kai dėl visų gerovės ateityje aukota psichinė ir fizinė dalyvių sveikata. Tokie beemocio racionalumo pavyzdžiai, apeliuojantys į geresnę žmonijos ateitį, lygiai taip pat toli nuo empatijos, kaip ir emocinga neapykanta kitam.
Racionalumo bei emocingumo santykis gali padėti bent iš dalies suprasti šalių išsidėstymą minėtame empatijos tyrime. Beveik visos Šiaurės šalys atsidūrė gana žemose vietose: Suomija visai netoli Lietuvos (58-a vieta), ne per aukščiausiai atsidūrė Islandija (50-a vieta) ir Švedija (49-a vieta). Skandinavijos visuomenės itin racionalios ir santūresnės nei Pietų šalių, o užspaustos, sunkiai išreiškiamos emocijos susijusios ir su mažesne empatija.
Iš neapykantos naikinančių ir emocingai padedančių rusų vaizdinys kelia nemalonių asociacijų su Lietuvos viešojoje erdvėje vis gausėjančių emocijų škvalu, skatinamu apgulties būklės sindromo ir bloškiančiu mūsų visuomenę tolyn nuo empatijos, link nestabilios, prieštaravimų ir nesutarimų draskomos visuomenės.
Ar tai reiškia, kad, pavyzdžiui, švedai žiauresni už 17-oje vietoje esančios Serbijos gyventojus? Prisimenate neseniai vykusius itin nuožmius karus, etninius valymus Jugoslavijoje, atsakymas akivaizdus. Tik serbų (ir kitų Jugoslavijos karuose kovojusių tautų) neempatija buvo emocinė, pasireiškusi neapykanta, o švedų – racionali, apskaičiuota, todėl sunkiau įžiūrima. Beje, iš Skandinavijos šalių išsiskiria Danija, esanti 4-oje vietoje pagal empatijos lygį. Galbūt neatsitiktinai joje žydų gelbėjimas nacių okupacijos metu buvo faktiškai visuotinis.
Dabartinėmis aplinkybėmis gali nustebinti santykinai aukšta Rusijos padėtis (53-a vieta) – ji aukščiau ne tik už Lietuvą, bet ir už Suomiją. Gal tai lėmė santykinai didelis Rusijos gyventojų emocingumas. Jis leido daliai Rusijos visuomenės gana lengvai pasiduoti antiukrainietiškai propagandai ir nuo žvilgsnio į ukrainiečius iš aukšto, kaip į jaunesniuosius brolius, kuriuos reikia nuolat auklėti ir prižiūrėti, pateisinti „išdavusių ukrų“ naikinimą. Taip pat ne be pagrindo daugelis su eiliniais rusais susidūrusių žmonių, net tremtinių, prisimena juos kaip draugiškus, užjaučiančius ir padedančius bėdoje.
Mano protėviai, vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai, 1944 m. artėjant frontui pasitraukė į Karaliaučių ir ten buvo užklupti Raudonosios armijos. Jų atsiminimai apie armijos kareivius gerokai baisesni nei daugumos Lietuvos gyventojų, kurie raudonarmiečių buvo laikomi savais – tai atsiminimuose užfiksavo ir Juozas Lukša-Daumantas. Priešo šalyje Vokietijoje buvo elgiamasi kitaip: vienas mano giminaičių dar paauglys buvo uždarytas su kitais vyrais mediniame tvarte, šis padegtas, pabėgti pavyko tik keliems, moterys ir mažos mergaitės vos išvengė išprievartavimų ir pan.
Vis dėlto giminaičių atmintyje liko labai ryški skirtis tarp kareivių ir paprastų ten buvusių rusų, ypač moterų, negausiai maistu ar vaistais su „fricais“, „fašistais“ pasidalydavusių, susirgusią giminaitę slaugiusių bei išgydžiusių, kitaip pagelbėdavusių. Turint omenyje, kad vokiečių kareiviai okupuotoje Rusijoje dažnai elgėsi žvėriškai, neapykanta ir kerštas visiems vokiečiams būtų buvę visai natūralūs.
Iš neapykantos naikinančių ir emocingai padedančių rusų vaizdinys kelia nemalonių asociacijų su Lietuvos viešojoje erdvėje vis gausėjančių emocijų škvalu, skatinamu apgulties būklės sindromo ir bloškiančiu mūsų visuomenę tolyn nuo empatijos, link nestabilios, prieštaravimų ir nesutarimų draskomos visuomenės. Empatija svarbi ne tik santykyje su kitais – šis tiesiog ryškiausiai parodo empatijos lygį visuomenėje. Jos reikšmė dar didesnė visuomenėje – empatija lemia pilietinės taikos bei žmonių gerovės (ne tik psichologinės) lygį valstybėje.
