„Kaip jis drįso? Koks įžūlus, nedėkingas akiplėša!“ – antakius praėjusią savaitę kilnojo NATO narių lyderiai, perskaitę Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio įrašą, kuriame kariaujančios šalies vadovas beprecedenčiu absurdu pavadino jų sprendimą ne tik nepakviesti Ukrainos į Aljansą, bet dar sukurti kažkokių papildomų sąlygų ir taip miglotam ateities kvietimui.
Didžiosios Britanijos gynybos ministras Benas Wallace`as ir Jungtinių Amerikos Valstijų patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake`as Sullivanas identiškais sakiniais pareikalavo iš Ukrainos daugiau dėkingumo. Europos saugumą ginančios valstybės prezidentui nedviprasmiškai pasiūlyta atvėsti, antraip išvis nieko negaus.
Panašiai kadaise atvėsti buvo siūloma ir Lietuvai, kai ji, vos ištrūkusi iš Rusijos gniaužtų ir išvijusi paskutinius okupantus karius iš savo žemės, nieko nelaukdama 1994-aisiais pasiprašė į NATO. Dar anksčiau buvo siūloma atvėsti ir dėl nepriklausomybės skelbimo. Tada ir mus vertino kaip akiplėšas, nedėkinguosius, antrarūšius ir apskritai neapginamus, todėl nevertus narystės stipriausiame gynybos Aljanse. Bet mes neatlyžome. Buvom įžūlūs ir drąsūs, nes labai norėjom gyventi ir būti laisvi. Ir tik tas noras leido galiausiai prasiveržti pro menką plyšelį amžinai „atvirose“, bet dažnai nepasiekiamose NATO duryse.
Visgi net tada, kai jau dešimtmetį priklausėme NATO, į mus vis dar žiūrėjo kaip į akiplėšas. 2014-aisiais, kai Rusija okupavo Krymą, Lietuva ir Lenkija mėgino prašytis konsultacijų pagal Šiaurės Atlanto sutarties 4-ąjį straipsnį.
Jau tada Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė numatė, kad Ukrainos teritorinis vientisumas yra esminė sąlyga tarptautiniam saugumui. Bet NATO nepaskelbė net jokių konsultacijų. Aljanso būstinėje Briuselyje ir Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamente, kuriuose tomis dienomis man teko lankytis, skambėjo tik pašaipos apie mūsų nepagrįstą Rusijos baimę, radikalumą ir bjaurios replikos apie tariamą istorinį Krymo priklausymą Rusijai.
NATO nieko nedarė. Nors karas jau vyko, mus ramino, kad bijoti visai nėra ko. Dabar jau aišku, kad buvo. Bet Vakarai neatsiprašo nei mūsų, nei Ukrainos už per lėtą NATO plėtrą. Nedėkoja, kad laiku juos įspėjome. Šalys, kurios pačios pagal Budapešto memorandumą turėjo užtikrinti nuginkluotos Ukrainos saugumą, dabar prašo Europą ginančių ukrainiečių daugiau dėkingumo. Prašo mirti dėkingiems, kad mirė ne vakar ir ne plikom rankom prieš tankus?
Ir vietoj tikro ateities saugumo pakvietus Ukrainą į NATO, vėl jai įbruka naują Didžiojo Septyneto saugumo iliuziją. Kurioje jau kalbama apie būsimą naują Rusijos agresiją devynerius metus tęsiantis karui, kurio neturėjo būti, jei ankstesnės garantijos būtų suveikusios. Zelenskis dėkoja, nors akys visai nelaimingos.
Joe Bidenas Vilniaus universiteto kieme giriasi, kad apie viską žinojo. Bet nepasako, kad pats pernai siūlė Ukrainai pasiduoti, o Zelenskiui pabėgti. Nedėkoja, kad nepabėgo. Siūlo neprarasti vilties, bet pats nepasako, kad Ukraina tikrai bus 33-oji NATO narė.
Lietuva ploja. Niekas neprašo Amerikos būti truputį labiau dėkinga tiems, kurie nori gyventi laisvi ir yra pasirengę už NATO numirti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
