Vizijų ir norų dėl Rusijos ateities turime įvairių – nuo išliekančio, taip ir neišsikapstančio iš imperializmo autoritarinio režimo iki demokratinės, taikios valstybės matymo. Vienas iš įdomesnių pastarųjų Rusijos raidos scenarijų yra idėja apie neišvengiamą Rusijos valstybės žlugimą ir vietoje jos atsirasiančių keletą ar net keliolika valstybių.
Ši vizija atrodo patraukli, gan aiški, o kai kam gal net ir visai pageidautina. Mąstoma maždaug taip: bet kokia Rusija, net jei ji suks demokratėjimo keliu, dėl savo istorinės raidos kėlė ir visada kels grėsmę kaimynėms, yra mažai tikimybės, kad jos agresyvi, ekspansinė prigimtis pasikeis. Kad ši grėsmė išnyktų amžiams, reikia, kad nebūtų jos keliančios valstybės. Išgaruoti iš žemėlapio toks didelis žemės plotas negali, tačiau jį užimanti valstybė gali suskilti.
Pradėta agresija Ukrainoje šią idėją iš utopinių scenarijų erdvės leido perkelti prie realesnių – karas yra didžiulis išbandymas režimui, ypač jei pradės matytis jo pralaimėjimas. Stabilumui graso ir nesibaigiantis ekonominis sankcijų spaudimas, kuris, nors ir per lėtai, bet veržia ekonominę sistemą ir iš jos rentas gaunančius. Vadovaujantis gandais ar nuojautomis tikimasi, kad Putino elitas skaidosi, yra nepatenkintas ir tuoj tarpusavyje ims rengti sąmokslus, rietis bei kovoti ne tik intrigomis, bet ir ginklu. Taigi tokia sustabarėjusi, disfunkcinė, korumpuota sistema tiesiog artėja prie savidestrukcijos.
Empirinio pagrindo suskaidytos Rusijos vizijai prideda tai, kad tarp jos federalinių subjektų ketvirtadalį sudaro nacionalinės respublikos. Tad tarsi nuoseklu atrodo matyti įsisteigiančias Tatarstano, Buriatijos, Čečėnijos, Sachos, Tyvos ir panašias valstybes. Juolab kad šios beveik visos Rusijos sudėtyje atsirado kaip kolonijinės ekspansijos grobis. Galų gale juk Sovietų Sąjunga suiro, kodėl esą Rusijos imperijai neturėtų taip atsitikti?
Vadovaujantis gandais ar nuojautomis tikimasi, kad Putino elitas skaidosi, yra nepatenkintas ir tuoj tarpusavyje ims rengti sąmokslus, rietis bei kovoti ne tik intrigomis, bet ir ginklu.
Toks naujos teritorinės sąrangos modeliavimo pratimas neabejotinai įdomus. Visgi svarstant jį rimčiau, ne dėl intelektualinio žaidimo, vertėtų atsakyti – o kokiomis sąlygomis suirimo scenarijus galėtų įvykti ir kas tokiu atveju realiai išeitų?
Pradėkime nuo analogijos su Sovietų Sąjunga. Nematyti skirtumų tarp 15 sovietinių respublikų, dabar egzistuojančių kaip valstybės, ir dabartinių federalinių Rusijos subjektų – tai apgaudinėti save. Pirmųjų dalis turėjo valstybingumo tradicijų, gana stiprią nacionalinę savimonę ir, tai nemažiau svarbu, savo vietinį politinį elitą. Galima iš to šaipytis, bet teisiškai netgi buvo numatytas išėjimas iš Sovietų Sąjungos (kas, beje, buvo vienas formalių pagrindų ir Lietuvai reikalauti nepriklausomybės), ir tiems patiems Vakarams buvo aišku, kas ir kur atsiskiria ir kodėl pagal tokias sienas.
Tuo tarpu dabarties Rusijoje beveik viskas yra kitaip. Visų pirma, nacionalinių separatistinių idėjų ir judėjimų per jos posovietinį laikotarpį iš esmės nesusiformavo. Pačioje 90-ųjų pradžioje Tatarstanas bandė gauti daugiau suvereniteto (valstybės viduje), bet su šiuo iššūkiu buvo susitvarkyta. Žinoma, yra Čečėnijos karai – tai vienintelis ryškus, jau gerus 20 metų sunaikintas separatizmo atvejis. Jo pasekmės tikrai nieko daugiau neįkvėpė.
Šiuo metu nereikėtų apsigauti naujienomis apie Rusijos laisvųjų tautų forumus, organizuojamus Europos šalyse, ar Rusijos piliečių, iš užsienio bylojančių apie vienos ar kitos Rusijos tautos nubudimą ar nuoskaudas, svarbą. Jokio rimto pagrindo gyvenantiems Rusijoje šie kalbėtojai ar renginiai neturi. Pačioje Rusijoje nebent daugiausia kalbama apie etninio savitumo, papročių saugojimą, istorijos grąžinimą. Ne tik dėl to, kad Rusijos valdžia imtųsi pačių griežčiausių priemonių bet kokiai užuominai apie tautų apsisprendimą numalšinti. Tiesiog didžiosios dalies žmonių politinė vaizduotė ta kryptimi nejuda. Jai vystytis, žinoma, nepadėjo ir pačios Rusijos centrinės valdžios pastovūs bei rezultatyvūs gąsdinimai, kaip Vakarai siekia suardyti Rusiją.
Demografinė Rusijos realybė yra kitas aspektas, kurį, rodos, stengiamasi ignoruoti braižant naujas sienas „po Rusijos“. Маždaug 70 % Rusijos piliečių laiko save rusais. Taip, dalis greičiausiai iš mišrių šeimų, dalis nutautinti, dalis tiesiog nenori sakyti kitaip, bet vis tiek dominuojanti grupė aiški ir didelė. Vargu, ar ši grupė turi minčių gyventi kitoje šalyje. O valstybių skilimas ne nacionaliniu pagrindu, kai ta pati tauta pasidalija tarp kelių, yra retas reiškinys.
Žiūrint į nacionalines respublikas, ypač Šiaurės Kaukazo teritorijose (visose jose rusų labai mažai) ar Tyvoje (kur tyviai sudaro 89 proc. ), Tatarstane (ten beveik pusė totorių), Baškirijoje (30 proc. baškirų ir 24 proc. totorių) ar Sachoje (kiek daugiau nei pusė sachų) demografija galėtų būti argumentas turėti savo tautinį valstybingumą. Ir tai geriausiu atveju negalvojant, pavyzdžiui, ar tikrai visi nerusai automatiškai nori savo valstybės, kaip toks darinys išgyventų. O kokiu pagrindu ir kaip turėtų persidėlioti kiti septyniasdešimt keli federaliniai dariniai? Tiesiog pagal dabartines administracines sienas? Kažkaip susijungti į didesnius darinius? Kaip, kodėl – atsakymo tokio tipo vizijose nėra, bet, matyt, ir būti negali.
Dar visai pravartu užmesti akį į ekonominę ir socialinę regionų situaciją. Štai praėjusių metų didžiausias dotacijas iš federalinio centro gaunančių teritorijų dešimtuke rasime Dagestaną, Sachą, Kamčiatką, Čečėniją, Altajaus kraštą, Buriatiją, Baškortostaną, Tyvą. Tarp skurdžiausių, skaičiuojant BVP vienam gyventojui, vėlgi Dagestanas, taip pat Karačai-Čerkesija, Kabardino-Balkarija, Čečėnija, Ingušetija. Visos Šiaurės Kaukaze, nė vienos iš jų gyventojai neturi daug noro gyventi ir išgyventi be centro.
Šiame kontekste turime atsisukti į bendresnį klausimą – centro ir regionų santykius Rusijoje. Nors formaliai egzistuoja federacinė sandara, Rusija šiuo metu yra itin centralizuota valstybė. Centrinė valdžia vykdo redistribucinę biudžeto politiką, gubernatoriai, nors beveik visur vyksta tiesioginiai rinkimai, savo legitimumą gauna iš centro. „Netyčia“ laimėję centro nepalaimintieji greitai arba praranda savo postus, arba randa tinkamą santykių būdą, kad išliktų poste. Kadangi gubernatorių galios ateina per centrą ir iš jo, lojalumas irgi yra Maskvai, o ne savo regiono gyventojams. Tad regionų valdžios suinteresuotumas režimo stabilumu akivaizdus, ką parodė pandeminė krizė ir dar labiau karo Ukrainoje kontekste vykusi mobilizacija bei besitęsiantis „savanorių“ rekrutavimo procesas.
Garsioji Rusijos „valdžios vertikalė“ tebeveikia, o centrinės valdžios neefektyvumas ir atsakomybių delegavimas regionams niekaip nepaskatino regionų vadovų ko nors reikalauti ar derėtis peržiūrėti santykius. Ateinantys nurodymai tiesiog įgyvendinami. Galbūt skiriasi entuziazmo laipsnis ar veiklos ir jos imitacijos lygis, bet žaidimas yra puikiai suvokiamas: aišku, kas kentės už nesėkmes (gubernatorius) ir kas prisiims sėkmės laurus (prezidentas). Suabejojimas lojalumu tereiškia viena – vietos praradimą.
Taip pat būtų galima atkreipti dėmesį į įsivaizduojamų būsimų valstybių geografines sąlygas – kiek jų turėtų priėjimą prie jūros, kiek susitarimų dėl prekybos, prekių ir žmonių judėjimo reikėtų sudaryti. Dar galima prisiminti, kad keturi penktadaliai Rusijos žmonių gyvena vakarinėje dalyje iki Uralo ir kad kuo toliau nuo Maskvos į rytus, tuo labiau baiminamasi Kinijos įtakos, nuo kurios naujos ir silpnos vargu, ar apsisaugotų.
Baimė dėl suirutės Rusijoje dažnai pas mus išjuokiama kaip vakariečių silpnybė, kažkodėl net ir nerimo dėl branduolinio ginklo kontrolės netraktuojant rimtai.
Visi šie argumentai atrodo formalistiniai, net nuobodoki, gal iš tiesų daug įdomiau svarstyti apie Rusijos visuomenes psichinę būklę, (ne)dvasingumą, amorfiškumą ar net jos „mirtį“. Tačiau įvertinti vieno ar kito scenarijaus galimumo sąlygas bei konkrečią raišką yra reikalinga, jeigu iš tiesų norime suprasti politinius procesus ir pačią Rusiją konkrečiai, o ne tiesiog dėstyti savo didžiausias svajones ir tikėtis, kad jos iš to didelio noro ims ir realizuosis.
Gal ir iš tiesų būtų idealu, jei į rytus nuo mūsų ramiai sau klestėtų keliolika skirtingų valstybių. Tačiau čia padarome itin daug prielaidų: kad tos valstybės bus taikos, nesiginčys tarpusavyje, galės užtikrinti ekonomines ir socialines sąlygas žmonėms gyventi, kad suvaldys milijonus migrantų ir kad mes patys norėsime pripažinti jas ir, pavyzdžiui, užmegzti diplomatinius ryšius. Tam reikia būti itin dideliais optimistais, manančiais, kad socialinei inžinerijai užtenka gražaus, bet su realybe mažai susieto projekto. Turint mintyje, kad idėja apie suirusią Rusiją kyla iš didžiulio pesimizmo Rusijos visuomenės atžvilgiu ir jos gebėjimo keistis, padaromas įmantrus minties šuolis – rusai, kaip visuomenė, beviltiški, bet kažkokiu būdu sugebės susitarti ir sukurti alternatyvias, sugyvenančias politines bendruomenes.
Labiau tikėtina, kad tokie nauji politiniai dariniai konfliktuotų tarpusavyje, neturėtų stabilios politinės sistemos ir valdžios, remtųsi represijomis ir kovotų dėl išteklių užgrobdami aplinkines teritorijas. Kokias pasekmes sukuria tokių konfliktinių zonų egzistavimas mums, nesunkiai gali priminti 2015 m. vykę migracijos procesai į ES, kilę dėl Sirijoje, Irake, Libijoje įsigalėjusios prievartos.
Baimė dėl suirutės Rusijoje dažnai pas mus išjuokiama kaip vakariečių silpnybė, kažkodėl net ir nerimo dėl branduolinio ginklo kontrolės netraktuojant rimtai. Taip pat mes ką tik rimtai diskutavome apie galimą grėsmę dėl kelių tūkstančių „Vagner“ karių, kurių dar net nėra Baltarusijoje. Tuo tarpu vienos didžiausių valstybės suirimas, atrodo, įvyks lyg ranka mostelėjus ir nuo tų pasekmių mes būsime apsaugoti, nes svarbiausio dalyko – egzistencinio priešo – nebebus. Toks ateities vaizdinys turi teisę egzistuoti, tik jis mažai ką turi bendro su realybės analize, o panašėja į jos kūrėjų gyvenimą pasakose, kuriose drakonas visada nugalimas, tiesa triumfuoja, o pasaulis funkcionuoja pagal mūsų normalumo standartus.
