Pasipiktinti šiais laikais randame galybę progų: negražiai atrodančia eglute, ministro megztinuku ar premjerės kostiumėliu, ne ten, ne tiek, ne taip pasodintais arba kertamais medžiais, nenupjauta ar nupjauta žole, išplatintomis ar susiaurintomis gatvėmis, blogai auklėjamais vaikais, nebesimokančiais paaugliais, opozicijos kritika, atsilikusiais mokytojais, kokiu nors rusiškos propagandos nusišnekėjimu, vyriausybės komunikacija ir, žinoma, miegančiais kelininkais.
Tamsai intensyvėjant, pilkam dangaus skliautui nesitraukiant, vis paprasčiau tampa surasti temą, vertą mūsų aistringo dėmesio. Pasipiktinimo tapo tiek daug, kad jau nebeįmanoma neklausti, kas čia vyksta.
Kai sakau „pasipiktinimas“, kalbu apie tą kasdienybėje taip pažįstamą piktą ir burbančią emociją, kurią reiškiame viešai ir intensyviai dėl mus supančio pasaulio baisybių. Tarsi norime pabrėžti, kad buvo pažeista norma, sudarkyta visuomeninė tvarka, tad reikia sujaudinti ir apie tai daug kalbėti.
Pasipiktinimas, aišku, neatsiejama žmogaus ir socialinių santykių dalis. Kai jaučiame, kad vyksta kažkas neteisinga, tenka sukaupti individualią ar kolektyvinę energiją ir siekti, kad situacija būtų suprasta ir tvarka kiek įmanoma atitaisyta.
Kaip tam tikras socialinės kontrolės mechanizmas pasipiktinimas gali būti itin veiksmingas. Pasipiktinę kaimynai gali priversti pagaliau išsivalyti laiptinę ar nusipjauti žolę. Pasipiktinimas melagystėmis, vagystėmis, korumpuotais politikais, apgaunančiais prekeiviais, numestomis šiukšlėmis skatina atkurti tvarką, kurtis patogesnę aplinką, gal net eiti į rinkimus.
Pasipiktinimas gali skatinti siekti socialinių ir politinių pokyčių, nes naudojamas konstruktyviai jis gali būti stipria motyvuojančia banga. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje britų feministės sufražistės sąmoningai rinkosi būti piktos, garsios ir net agresyvios. Kaip kitaip būsi išgirsta? – klausė jos. Labai tikėtina, kad dalis pasipiktinusių JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimu dėl abortų atėjo į rinkimus, nors gal būtų šiaip ir praignoravę. Pasipiktinimas esama situacija skatina žmones (bent jau demokratinėse visuomenėse) protestuoti, rodyti, kad rūpi, ar tai būtų vakcinų politika, ar policijos veiksmai, ar nauji mokesčiai.
Pyktis neabejotinai gali būti ir griaunanti, ir kurianti jėga. Bet tarp mūsų pastebiu įsigalėjusį kiek kitokio pobūdžio pasipiktinimą. Jis negatyvus, destruktyvus, nesusijęs su pasiryžimu ką nors keisti, dažnu atveju niekur nenuvedantis, tik įsukantis mus į nesiliaujančio pasipiktinimo kaskadą.
Bet tarp mūsų pastebiu įsigalėjusį kiek kitokio pobūdžio pasipiktinimą. Jis negatyvus, destruktyvus, nesusijęs su pasiryžimu ką nors keisti, dažnu atveju niekur nenuvedantis, tik įsukantis mus į nesiliaujančio pasipiktinimo kaskadą.
Tokį pasipiktinimą lydi daug įkrautų emocinių ir moralizuojančių žodžių bei frazių.
„Negaliu patikėti, kad prezidentas / pirmininkė taip pasakė...“
„Kaip šitaip galima...“
„Joks normalus žmogus to nepadarys...“
„Šitam jau niekas nebepadės...“
„Kaip galima buvo mus taip apgauti...“
„Ką jie sau mąstė, kai sutiko su tokiu dizainu...“
Šios ir panašios formuluotės iš karto išstumia argumentus, paaiškinimus, uždaro pokalbio galimybę.
Toks emocinis įkrovimas turi būti viešas, girdimas ir išgirstas, o mūsų viešoji erdvė itin pritaikyta tam – yra neišpasakytai daug kanalų pasireikšti, pradedant tradicinėmis medijomis, baigiant, žinoma, Lietuvoje visagaliu „Facebooku“ ar kitose erdvėse geriau rezonuojančiais „Twitteriu“ ar „Tik Toku“.
Bet atviros ir priimančios platformos neužtektų. Svarbu, kad pasipiktinimas taip gerai veikia, nes mes patys ir pačios geriausiai, greičiausiai ir emocingiausiai reaguojame būtent į jį. Teigiamos žinutės, pasigyrimai, žinoma, pritraukia, gerai nuteikia, bet beveik visada mūsų dėmesį nukonkuruos intensyviausia negatyvi emocija – pyktis.
Pyktis užkrečiamas ir įaudrina, palaiko dėmesį. Būtent dėl to šituo gerai naudojasi norintieji gauti mūsų dėmesį. Skatinti pykti apsimoka dėl mūsų skiriamo dėmesio, o skirtas dėmesys, kaip jau senokai galima buvos susigaudyti, yra didžiulė dovana ir kapitalas. Tad be galo daug žmonių ir institucijų smarkiai pasistengia, kad piktintumės, burbėtume, nirštume. Tai klikai, komentarai, pasidalijimai, tas taip trokštamas įsitraukimas.
Žiūrėkime, kaip gerai suveikia visa logika, kai pasikvieti į laidą žinomą seksistą ar prastai idėjas formuluojančią antivakserę, kai sugretini eglutės ir Kremliaus nuotraukas, kai pasibaisi garsaus žmogaus treningu, ministrės nauja šukuosena ar prezidento neatsargiai pavartota metafora.
Ir kažkuriuo metu pradeda panašėti, kad kai kuriems socialinė kritika tai ir reiškia – būti nuolatinėje pasipiktinimo būsenoje. Tik objektas keičiasi, būsena retai.
Be pačios emocijos veikimo, palankios medijų terpės ir manipuliavimo auditorija strategijų veikia dar vienas dalykas, prisidedantis prie begalinio pasipiktinimo išplitimo. Viešas piktinimasis dažnai yra ne apie to nepasitenkinimo objektą, ne apie konkrečią problemą, bet apie pačius besipiktinančius. Tokiu pasipiktinimu siekiama parodyti savo moralinę viršenybę – štai aš tokia/s herojė/us, kuri/s atskleidė pasaulio blogybę. Teisuoliškas pasipiktinimas yra toks šaunus jausmas, atrodo, kad užsiimi reikalinga, prasminga veikla, parodai pasauliui, kaip viskas turi būti.
Tik su tokiu teisuoliškumu išeina taip, kad pasipiktinimas nesibaigia kuo nors prasmingu, nes pritarimą ir palaikymą gausite tik iš tų, kurie jau ir taip mano panašiai. Nesutinkantys nuo tokio emocinio tono tik dar tvirčiau nesutiks, nediskutuos ir toliau nirš atskirai savuose rateliuose.
Teisuoliškas pasipiktinimas yra toks šaunus jausmas, atrodo, kad užsiimi reikalinga, prasminga veikla, parodai pasauliui, kaip viskas turi būti.
Jei tikslas būtų kalbėtis, atkreipti dėmesį, suprasti, aiškiau sakyti, kodėl kažkas nepatinka, nėra tinkama, emocinio krūvio nuėmimas iš savo kalbos yra pirmasis ir dažnai lemiamas žingsnis. Tačiau dažnu atveju juk tokio tikslo nėra, nes dar ir dar kartą atkartojama ta pati logika.
Ši logika prasideda pasipiktinimą keliančiu įvykiu, kurį lydi pasipiktinimo banga, ją pratęsia antipasipiktinimo, po jo pasipiktinimo dėl pasipiktinimo bangelės. Po šio bangavimo atrieda nauja banga su nauju pasipiktinimu, kuris įtraukia taip pat galingai kaip prieš tai buvęs.
Jei sustotume ir bandytume prisiminti paskutinio pusmečio aistras, smarkiai nustebtume, kiek nedaug klausimų galų gale buvo reikšmingi. Tiesiog kiekvienas išsiliejimas pateisina einantį po jo, nes tik dar ir dar kartą patvirtina, kaip viskas yra blogai.
Bene liūdniausia šitų procesų dalis – kad mūsų gyvenime yra ir bus dalykų, dėl kurių verta piktintis. Jų tikrai gausu, net neverta čia vardyti. Bet jei viskas vyksta įjungus patį didžiausią garsą, viskas tampa vienoda – tiesiog triukšmu. Buvimu nuolatinėje įsiaudrinimo būsenoje, kai rėki kažkur į bedugnę, o ši nesiruošia atsakyti. Bet aplinkui kažkodėl tik daugėja pavargusių, piktų, nepatenkintų, nieko nenorinčių keisti žmonių dalis.
