1926 m. kovo 23 d. Prezidentas A. Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Valdyba įpareigota organizuoti gyventojų socialinį ir sveikatos draudimą. Ši data, o ne dabartinio Prezidento rinkimų kompanija laikytina Gerovės valstybės jei ne gimimo, tai bent darbuotojų bei darbdavių socialinės sueities diena.
Jos vaisius – ligos draudimas ir pensijos kai kurioms gyventojų grupėms tarpukariu, o dabar jau visuotina socialinė apsauga. Darbininkų ir įmonių savininkų įmokomis pradėtos telkti lėšos socialiniame fonde, atskirame nuo valstybės biudžeto. Darbuotojai, kuriuos dabar vadiname apdraustaisiais, buvo laikomi draudimo kasų nariais, tuo pabrėžiant, kad jie, o ne valdžia yra sutelktų socialinės paskirties fondų savininkai.
Taip, sekant Vokietijos pavyzdžiu, į Lietuvą žengė civilizacija socialinėje srityje. Deja, 1940 m. socialinis draudimas, kaip ir daug kas, buvo nacionalizuotas, ligonių kasos likviduotos. Pensijos pradėtos mokėti iš Maskvos valdomo „visasąjunginio“ valstybės biudžeto.
Galime didžiuotis 1990 m. politikais, kuriems pakako išsilavinimo jau ketvirtą dieną po Nepriklausomybės paskelbimo, t. y. kovo 15 d., atkurti Vyriausiąją valstybinio socialinio draudimo valdybą. Jos pirmasis vadovas a. a. Evaldas Kliučinskas mums paliko populiarų pavadinimą – „Sodra“. Kitais metais buvo įkurta ir Valstybinė ligonių kasa.
Taip po 50 m. priverstinės pertraukos „Sodroje“ (o nuo 1997 m. – ir Ligonių kasoje) irgi atskirai nuo valstybės biudžeto vėl telkiamos socialinių partnerių lėšos gydymui, pensijoms ir kitoms išmokoms. Grįžome į prieš šimtmetį kurtą viešųjų finansų sąrangą, kurioje socialinės paskirties fondai atskirti nuo valstybės biudžeto.
Tokia „Sodros“ ir Ligonių kasų finansinė autonomija nėra vien tik biurokratinis sprendimas. Jis turi rimtą ekonominę ir politinę prasmę. Ją matome, kai Seime, svarstant Valstybės biudžeto projektą, politikai patiekia šimtus pasiūlymų jį keisti perskirstant lėšas įvairiausioms reikmėms. Istoriškai kontinentinėje Europoje nusistovėjusi socialinių fondų autonomija saugo nuo tokios konkurencijos lėšas, kurios skirtos dėl ligos ar amžiaus užsidirbti negalinčių žmonių poreikiams. Tegul politinėje arenoje grumiasi interesų grupės dėl subsidijų žemės ūkiui, verslams, policijos, ginkluotės ir kitų reikmių finansavimui, kam ir skirtas valstybės biudžetas, bet tik ne ligonių ir pensininkų sąskaita. Tokia socialinių fondų autonomijos paskirtis.
Žinoma, esant atitinkamiems politinės kultūros standartams, visos lėšos ir visi viešieji poreikiai gali būti padėti ant to paties derybų stalo ir garbingai suderinti. Yra anglosaksų ir Šiaurės šalių, kurios nėjo minėtu vokiškuoju socialinio draudimo keliu ir visas socialines reikmes finansuoja iš bendro valstybės biudžeto.
Mus, deja, net ir tas institucinis atskirumas nelabai gelbėja, kai visuomenėje ir politikoje garbės ir atsakomybės mažiau. Štai kodėl liūdna net esant formaliai progai švęsti įspūdingą socialinio draudimo jubiliejų. Gal todėl ir visuomenė nepasigenda „Sodros“ ir Ligonių kasos 100-mečio minėjimo renginių, nors kiekvienas esame „Sodros“ ir Ligonių kasos nariais pagal „smetonišką“ priskyrimą. Šventei deramą gaidą tenka keisti į kasdienį burbėjimą.
Mus, deja, net ir tas institucinis atskirumas nelabai gelbėja, kai visuomenėje ir politikoje garbės ir atsakomybės mažiau. Štai kodėl liūdna net esant formaliai progai švęsti įspūdingą socialinio draudimo jubiliejų.
Socialinio draudimo valdyba („Sodra“) labai greitai po jos atkūrimo 1990 m. pradėta finansiškai prievartauti. Politikai vis didino išmokas nesiryždami didinti įmokų. Tokia negarbingos politikos logika – vengti iš rinkėjo daugiau pareikalauti, bet pamaloninti jį dovanomis. „Sodra“ buvo priversta skolintis iš valstybės biudžeto, o kai jis irgi išdalintas iki deficito – iš bankų. Tai bankų svajonė, kurių atstovų viešas žodis ne paskutinės reikšmės ir politikams. Panašiai prievartaujama ir Ligonių kasa – finansuok sutartines ir viršsutartines vis brangstančias gydymo paslaugas, bet daugiau lėšų už apdraustuosius negausi.
Galiausiai, vėl pasitaikius šviesesnių politikų kartai, socialinių fondų finansavimas ir pareigos mokėti išmokas buvo subalansuoti ir ėmė kauptis rezervai. Deja, nei „Sodros“, nei Ligonių kasų klientai (o senoviškai – nariai) džiaugtis negali. Auga ir metinių „Sodros“ biudžetų perteklius, ir skurstančių pensininkų skaičius (žr. 1 pav.).
Apdraustųjų įmokomis sukauptas turtas vėl nacionalizuojamas. Nebe Maskvos komisarų – saviškių. Kaip tai vyksta? Žinoma, ne atvirai, demokratiškai, pavyzdžiui, sujungiant valstybės, „Sodros“ ir Ligonių kasos biudžetus ir atitinkamai viešai svarstant. Pavyzdžiui, žvelkite, vyresni žmonės dėka didelių pensijų iššluoja skrydžių bilietus, užsėda restoranų kėdes, nebėra kaip plušančiam verslininkui ar biurokratui nei papietauti, nei Briuselin nulėkti. Taigi, svarstykite, politikai, subendrintą biudžetą – kam nukirpti, kam prisiūti. Atvirai ir garbingai. Ir dar, kaip dera didžiųjų duomenų amžiuje, priimkite tyrimų įrodymais grįstus sprendimus.
Šimtmečio sukaktis būtų tinkama proga ne tik prisiminti istoriją, bet ir apsispręsti, ar Lietuva nori išsaugoti socialinį draudimą kaip savarankišką solidarumo instituciją, ar paversti jį dar vienu valstybės biudžeto instrumentu net esant masiniam skurdui senatvėje.
Deja, ne – veikiama slapčiomis. Nualinamas valstybės biudžetas, išnaudojamos skolinimosi galimybės ir siekiant skolinti dar – įkaitu paimami „Sodros“ bei Sveikatos draudimo fondų rezervai. Nei jų, nei metinių biudžetų pertekliaus socialinėms reikmėms imti neleidžiama. Politikai sako – stop, sugrįš 2008 m. finansų krizė, o 2100 m. nebebus dirbančių dėl demografinės krizės, turime elgtis atsakingai, negalima pertekliaus sąskaita didinti pensijų.
Ačiū, negąsdina, kad sugrįš dar ir 1708 m. Didysis maras. O dėl demografijos įtakos, galėtų prisiminti, kad nepaisant kelis kartus didesnio vaikų skaičiaus šeimose, pensijas tarpukaryje gaudavo ir gydymą Ligonių kasa apmokėdavo tik keliems procentams gyventojų. Ir kaip įrodyti, kad ne gimdymai, bet technologinė pažanga lėmė visuomenės gerovę su išvystytu socialiniu draudimu. Tačiau biologinio determinizmo naratyvas patogus pridengti finansinei savivalei.
Praėjusią kadenciją politikai išlaidas iš socialinių fondų formaliai susiejo su valstybės biudžeto deficitu ir briuseliniais skolinimosi kriterijais. Ir tai vadintina faktine „Sodros“ bei Ligonių kasos nacionalizacija. Šie fondai nebėra atskirti nuo valstybės biudžeto. Nors turi vadinamuosius aukščiausius valdymo organus – socialinių partnerių tarybas. Kas apie jas girdėjo? Ne jos, bet finansų ministras sprendžia leisti naudoti 15 ar 20 proc. fondo metinio pertekliaus pensijų didinimui? Tesivaržo politikai dosnumu tame intervale. Likęs perteklius sergės ne ligonius, ne pensininkus, bet skolinimosi valstybės biudžetui galimybes.
Socialinius fondus suneša ir net rezervus sukaupia apdraustieji mokėdami dideles įmokas vardan gelbėjimosi susirgus ar pasenus, ne bet kokiu kitu tikslu. Tačiau tų lėšų naudojimo ribojimai aplinkiniais keliais randa pritarimą ir plačioje visuomenėje. Esmė paslėpta už viešųjų ryšių, institucinių fasadų ir minėtų biologinių naratyvų. Dar spekuliuojama socialiniais rodikliais, neva jie netinkamai atspindi visuomenės grupių padėtį.
Turėtų įtikinti šis rodiklis, kuris atspindi pragyvenimo lygį iki 65 m. ir po 65 m. Tipinio vyresnio amžiaus lietuvio pajamos sudaro tik 62 proc. ikipensinio amžiaus gyventojo pajamų. Su latviais ir estais dalinamės paskutinėmis vietomis 30 Europos šalių sąraše, kai ES šalių vidurkis – 91 proc., ir nuo jo beveik neatsilieka net kaimyninė Lenkija, kurią giriamės aplenkę ekonominės raidos lenktynėse (žr. 2 pav.).
Paradoksalu, kad minėdami socialinio draudimo šimtmetį galime didžiuotis jo istorija, tačiau turime vis mažiau pagrindo džiaugtis jo dabartine padėtimi. Prieš šimtą metų buvo sukurta sistema, paremta idėja – darbuotojų ir darbdavių įmokos turi tarnauti tiems, kurie jas sumokėjo, jų panaudojimą turi lemti socialinio draudimo tikslai, o ne einamosios valstybės finansų problemos.
Jei šiandien socialinio draudimo fondų finansinė autonomija nyksta, nyksta ir pasitikėjimas pačia valstybe. Kai socialinio draudimo fondas nebegali būti naudojamas apdraustųjų naudai, socialinio draudimo įmokos praktiškai praranda dalį savo draudiminės prasmės. Šimtmečio sukaktis būtų tinkama proga ne tik prisiminti istoriją, bet ir apsispręsti, ar Lietuva nori išsaugoti socialinį draudimą kaip savarankišką solidarumo instituciją, ar paversti jį dar vienu valstybės biudžeto instrumentu net esant masiniam skurdui senatvėje.
