Kovo 1-ąją Vokietijos užsienio reikalų ministerija išplatino rekomendacijas feministinei šalies užsienio politikai, taip pripildydama turiniu prieš 2 m. tuomet naujos užsienio reikalų ministrės Annalenos Baerbock išsakytą pažadą vykdyti feministinę užsienio politiką.
Vokietija nėra vienintelė ir net ne pirmoji, oficialiai įvardijanti užsienio politiką feministine: šiais metais panašius dokumentus pristatyti žada Čilė bei Nyderlandai. Feministinę užsienio politiką vykdyti pasižadėjusios Švedija, Kanada, Liuksemburgas, Meksika, Ispanija, Kolumbija, Libija. Taigi dešimt pasaulio valstybių įsitikinusios, kad prasminga būtent taip kalbėti apie savo valstybės tikslus tarptautinėje politikoje. Kam valstybėms to prisireikė?
Feministinės užsienio politikos „madą“ 2014 m. pradėjo Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Wallström, tvirtinusi, kad lyčių lygybės ir moterų teisių klausimai privalo būti globalios politikos centre, o feministinė politika siūlo mąstyti, kaip sistemiškai tai galima padaryti. Žinoma, sulaukta pašaipų ir pasipriešinimo, netgi jos pačios ministerijoje, bet nepraėjus ir 10 m. matyti, kad Wallström sukūrė kol kas nedidelę, bet reikšmingą kryptį valstybių užsienio politikoje.
Žinoma, sutarimo, ką turėtų reikšti feministinė užsienio politika, nėra. Itin apskritai galima sakyti, kad tai politikos priemonių ir idėjų visuma, kuria siekiama, kad valstybė veikdama tarptautinėje erdvėje įtrauktų lyčių lygybės klausimus tiek savo retorikoje, tiek praktikoje.
Pagal Švedijos formuluotes, kurias perėmė, pavyzdžiui, ir ta pati Vokietija, galima sukonkretinti: tai politika, sakanti, kad būtina kalbėti apie moterų ir apskritai žmonių teises, siekiant įveikti įvairias diskriminacijos formas bei smurtą lyties pagrindu, siekti kuo lygesnio, teisingesnio atstovavimo visais sprendimų priėmimo lygmenimis, įskaitant ir privatų verslą ar teismus, ir visa tai daryti skiriant tinkamus, adekvačius išteklius. Toliau jau prasideda variacijos: vienos valstybės, kaip Meksika, teigia, kad savo politiką išplečia iki įvairiausių priespaudą patiriančių grupių, Kanada pasirinko feministinę perspektyvą tik savo vystomojo bendradarbiavimo politikoje, o Prancūzija linkusi labiau kalbėti apie feministinę diplomatiją ir savo darbo praktikas.
Bet kokiu atveju užsienio politikos pavadinimas feministine yra vertybinis pasirinkimas, tai aktyvistinės užsienio politikos tipas, tad neišvengiamai prieštaringas, kupinas įtampų.
Juk yra ir tų, kuriems tiesiog girdėti žodį „feminizmas“ yra erzinantis patyrimas ar atrodo, kad tokia politika per radikali. Švedija sukūrė ir kitą precedentą: praėjusių metų gale naujoji dešinioji vyriausybė atšaukė feministinę užsienio politiką. Kaip paaiškino šviežias užsienio reikalų ministras Tobias Billstromas, „etiketės linkusios paslėpti turinį“, o lyčių lygybė vis tiek išliks esminė Švedijos vertybė.
Sprendimas paaiškinamas vidinės politikos aplinkybėmis ir koalicine dinamika. Kartu jis puikiai parodo, kad yra suvokiama, kiek įkrauta feminizmo retorika išlieka, net jei kalbant apie turinį daugelis dalykų atrodo priimtini, reikalingi, netgi būtini.
Anot tyrėjų, tiksliausias indikatorius, koks taikos ir saugumo lygis valstybėje, yra ne valstybės ekonominis išsivystymas ar jos demokratijos kokybė, bet tai, kaip pagarbiai, sąžiningai ir teisingai elgiamasi su moterimis.
Būtent dėl to, kad abejojama lyčių lygybės politikos svarba, ir dėl reiškiamo pasipriešinimo bei skepsio buvo padaryta įvairiausių tyrimų, kuriais įrodyta, kad lyčių lygybės situacija valstybėje ar regione stipriai koreliuoja su taika ir gerove.
Valerie Hudson su kolegėmis dar 2012 m. išleistoje knygoje „Lytis ir taika pasaulyje“ (angl. „Sex and World Peace“) įrodė, kad egzistuoja stiprus ir reikšmingas ryšys tarp valstybės saugumo ir moterų saugumo. Anot tyrėjų, tiksliausias indikatorius, koks taikos ir saugumo lygis valstybėje, yra ne valstybės ekonominis išsivystymas ar jos demokratijos kokybė, bet tai, kaip pagarbiai, sąžiningai ir teisingai elgiamasi su moterimis. Kiti tyrimai taip pat rodo, kad kuo didesnis teisių atotrūkis tarp vyrų ir moterų visuomenėse, tuo didesnė tikimybė valstybei įsitraukti į konfliktus – tiek vidinius, tiek tarpvalstybinius.
Pokonfliktinių situacijų tyrimai sako, kad į taikos susitarimus įtraukiant moteris ir jų grupes (ne formaliai, o iš tiesų, leidžiant kalbėti ir klausant), 64 proc. atvejų susitarimai išsilaiko gerokai ilgiau ir tvariau. JT Maisto ir žemės ūkio organizacija skaičiuoja, kad, sulyginus vyrų ir moterų priėjimą prie žemės ūkio išteklių, pasaulinį badą patiriančių žmonių sumažėtų 150 milijonų. O 2023 m. pasirodžiusioje Tarpparlamentinės sąjungos ataskaitoje apie moteris pasaulio parlamentuose atkreipiamas dėmesys į ryšį – kuo daugiau moterų parlamente, tuo griežtesnės klimato kaitos priemonės ir ambicingesni tikslai keliami.
Tai tik keli tyrimai, rodantys, kad prasminga susieti skirtingų grupių padėties kokybę su bendruoju valstybės nacionaliniu ir tarptautiniu saugumu. Tad jei neužtenka tiesiog vertybinės nuostatos argumento, empirinių argumentų yra daugiau nei pakankamai.
Kiek atidžiau stebintys pasaulinę vystomojo bendradarbiavimo ir konfliktų sprendimo dienotvarkę pastebės – jokia tai naujiena, kad lyčių lygybės klausimams skiriamas dėmesys. Pastaruosius 30 m. jie yra dienotvarkėje, Jungtinės Tautos vykdo specialią moterų programą, o koks 50 valstybių, taip pat Lietuva, turi vienokį ar kitokį lyčių lygybės integravimo į savo politikas planą.
Bet daliai valstybių visgi prisireikė papildomo įsivardijimo.
Visada yra tikimybė, kad už skambių šūkių, frazių ir pasižadėjimų bus mažai darbo, rezultatų, kad „mada“ gali praeiti ir tiek.
Iš dalies feministinės užsienio politikos atsiradimas atrodo gana logiška žmogaus teisių dienotvarkės plėtra, kai vis tvirčiau suvokiama, kad siekiant stabilumo skirtinguose pasaulio regionuose, ypač pokonfliktiniuose, neužtenka susitikti ir tartis su karo vadais ar politiniu elitu, o reikia mąstyti apie struktūrines, bet kartu ir vietines, specifines sąlygas taikai rastis. Tad jeigu jau nori sėkmingiau skleisti vertybinę politiką, geriau daryti tai protingai, rinktis tai, kas gali suveikti, kaip dialogu grįstą pagalbą, medijavimo procesą, kuriame įtraukiama kiek įmanoma daugiau tų, kuriems/-ioms sprendimai svarbūs ir panašiai. Arba jei manai, kad valstybės diplomatinėje tarnyboje smarkiai nelygios karjeros galimybės moterims ir vyrams, imi galvoti ir apie priemones, ir apie savo politikos įvardijimą.
Kai kas, tas pats Billstromas, sako, kad skambūs žodžiai tokiems darbams nebūtini. Tačiau ambicinga formuluotė sukuria prielaidas ir ambicingesniems tikslams, ir, kas svarbiausia, – atskaitomybei. Dabar kiek paprasčiau klausti, kas padaryta, ir baksnoti pirštu, kai daromi prieštaringi sprendimai, kritikuoti ir spausti vyriausybes keistis.
Kaip kad, pavyzdžiui, Švedijos ar Kanados atveju, kai jų ginklų prekybos viena pagrindinių partnerių yra Saudo Arabija – šalis, kur mažiausiai galvojama apie moterų situaciją (Švedija galų gale sustabdė naujų kontraktų pasirašymą su Saudo Arabija, Kanada ir toliau lieka viena didžiausių ginklų pardavėjų šiai šaliai). Arba štai Meksika, formuluojanti itin ambicingą ir visaapimančią tarptautinę feministinę dienotvarkę, turi rimtų iššūkių (gan nuosaikiai tai apibūdinant) savo šalies viduje užtikrindama, vien kalbėdama apie moterų teises. Gal todėl Vokietijos dokumente šalia esminių principų vykdant feministinę politiką atsiranda ir pragmatizmo gija: kartais dilemų būna per sudėtingų, ir tai verta pripažinti. Tiesa, kai kurios dilemos gal ir nebūtinai turi būti diktatoriškos šalies naudai ar savo šalies moterų nenaudai.
Kartu esu įsitikinusi, kad feministinės užsienio politikos atsiradimas yra susijęs ir su naujos kartos politikų/-ių atėjimu. Žaliųjų lyderė Vokietijoje yra puikus to pavyzdys, kaip ir Trudeau ar Macronas. Tai žmonės, kuriems žodis feministė/-as, taikant jį ir sau, yra savaime aiškus (net jei to aiškumo turinys gali skirtis) ir jo turinys daugeliui yra platesnis nei, pavyzdžiui, įsivaizduojame daugelis mūsų, Lietuvoje, ginčydamiesi dėl feminizmo turinio.
Beveik visa šiuolaikinė feministinė teorija linkusi teigti, kad feminizmas privalo kalbėti ne apie abstrakčias moteris ar tik apie moteris. Jis turi būti intersekcionalus, būtina kalbėti apie įvairias marginalizuojamas grupes, įskaitant LGBT+ žmones, mąstyti apie rasę, etniškumą, negalią, klasę ar buvimą pabėgele/-iu ir tai, kaip šios visos kategorijos veikia konkrečioje situacijoje. Šiuolaikinis feminizmas kalba apie būtinybę klausyti ir įsiklausyti, ne ateiti su savo racionaliu problemos sprendimu, o padėti jį rasti ar ieškoti kartu su tomis / tais, kurioms/-iems su tais sprendimais reikės gyventi. Kadangi būtent feministės aiškiausiai ir nuosekliausiai apie šias strategijas kalba, būtent šis žodis atrodo priimtiniausias, o ir tiksliausias tokiai politikai apibūdinti.
Visada yra tikimybė, kad už skambių šūkių, frazių ir pasižadėjimų bus mažai darbo, rezultatų, kad „mada“ gali praeiti ir tiek. Kita vertus, jau formuojasi kritinė masė, ne tik valstybių, bet ir stebėtojų, vertintojų, tyrėjų, kurie/-ios toliau ir giliau formuluoja šios krypties idėjas, ieško tikslesnių priemonių, vertinimo kriterijų. Tad verta stebėti šį reiškinį, kuris siūlo svarbaus idealizmo dozę mūsų niūriems laikams.
