Praėjo geras pusmetis nuo tada, kai išrinkto Čilės prezidento Gabrielio Borico partnerė Irina Karamanos gavo pirmosios ponios „pareigas“, kurios reiškė rūpinimąsi bent keliais labdaros fondais ir kultūrinėmis institucijomis, dalyvavimą galybėje oficialių renginių ir bendrai menkai apmokamą darbą visu etatu.
Tiek laiko Irinai užteko ne tik galutinai suvokti, kad tokio vaidmens jai nesinori atlikti, bet ir perorganizuoti nusistovėjusias praktikas tiek, kad pirmosios ponios institucija Čilėje taptų mažiau svarbi, jei ne visai išnyktų.
Matyt, nekeista, kad trisdešimtmetei socialistei, savo partijos feministinio fronto vadovei, žmogaus teisių aktyvistei pasirodė, kad kai kurias tradicijas vis dėlto verta naikinti. Gerokai keisčiau tai, kad 21 amžiui įsibėgėjus tokios istorijos vis dar išimtinės ir tampa naujienomis.
Aišku, pirmųjų ponių klausimas visų mūsų išgyvenamų problemų ir iššūkių kontekste nėra itin aktuali politinė problema. Tačiau noriu parodyti, kaip galvodami apie pirmąsias ponias galime pamatyti įvairių automatiškai palaikomų tradicijų ribotumą ir kaip tradicijos pokytis tik prisidėtų prie įdomesnio bei demokratiškesnio politinio gyvenimo.
Pirmosios ponios vaidmuo itin archajiškas reiškinys, dažniausiai neformali institucija, kurios veikėja reprezentuoja šalį ne pagal kokias nors demokratinio atstovavimo taisykles, o dėl savo santuokinės padėties, kai jos gyvenimas tiesiog privalėjo pasikeisti ir apsiriboti, nes vyrui pavyko padaryti puikią karjerą.
Gana didelę simbolinę galią ir reikšmę pirmajai poniai daugelis priskiria dėl to, kad šios „pareigos“ ir jos tradicijos susiformavo vienoje reikšmingiausių demokratijų – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Nors niekada nebuvo kaip nors konstituciškai apibrėžta, pirmosios JAV ponios institucija visada suvokta kaip neatsiejama JAV konstitucinės sąrangos dalis. Ir daugelio pasiteiravus, kokios pirmųjų ponių pavardės ateina į galvą, išgirstume, spėju, būtent amerikietes – Michelle Obamą ar Melania Trump, Nancy Reagan ar Jacky Kennedy.
Amerikietės amerikietėmis, bet mums verta turėti galvoje keletą svarbių pirmosios ponios institucijos ypatumų, dėl kurių ir kyla nuostaba, kad ji dar gali atrodyti svarbi, reikšminga ar pasigėrėjimą kelianti.
Visų pirma tenka pastebėti, kad kai kalbame apie pirmąją ponią, visada kalbame apie vienos lyties žmones – moteris. Pirmoji ponia neatsiejama nuo konkrečios, rigidiškos konstrukcijos, kurios centre valstybės vadovas, o šalia jo žmona. Taigi valstybę valdo vyras, o jį palaiko moteris, ir taip išskiriant pirmosios ponios svarbą mums siūloma jau seniai atgyvenusi ir niekam nereikalinga schema, kur vyrai yra viešųjų reikalų centre, o moterys šalia jų, stebi, palaiko, bet nedalyvauja. Turint mintyje, kaip dažnai tokiu atveju dar ir prabylama apie „pirmąją šalies porą“, akivaizdu, koks atgyvenęs normatyvinis idealas mums siūlomas.
Taip, pirmasis ponas gali egzistuoti ir egzistuoja, bet itin retam (-ai) ateis į galvą tokios pat asociacijos kaip apie pirmąją ponią. Nes institucija nebuvo ir nėra sugalvota pirmajam ponui.
Kita pirmajai poniai uždedama pareiga – įkūnyti labai ribotą normatyvišką moters vaizdinį. Ne veltui „elegantiška“ yra bene dažniausiai naudojamas žodis žiniasklaidoje pirmajai poniai apibūdinti. Taigi pirmoji ponia turi turėti skonį, gražiai rengtis, tinkamai, „moteriškai“ atrodyti.
Taigi pirmoji ponia turi turėti skonį, gražiai rengtis, tinkamai, „moteriškai“ atrodyti.
Dar jai turi rūpėti socialiniai klausimai, ji turi norėti ir mokėti užsiimti labdaringa veikla, nepakenkia, jei kartkartėmis pasidaliji kokiu maisto receptu (nebent jis būtų itin nevykęs). Pavyzdžiui, išplatindama žiniasklaidai šokoladinių sausainukų receptą, bandė savo įvaizdį gelbėti pirmoji ponia Hilary Clinton, kritikuojama, jog iškėlė karjerą kaip svarbiausią jai tikslą, norėjo politinės įtakos ir turėjo neapdairumo nepagarbiai atsiliepti apie namų šeimininkių funkcijas. Nes pirmosios ponios neturėtų būti karjeristės ir tuo labiau kaip nors dalyvauti politikoje ar turėti nuomonių politiniais klausimais.
Be to, vien tradicine, šalia esančia, tylinčia, gražiai atrodančia žmona šiuolaikinėje politikoje pirmajai poniai būti nebeužtenka – 20 amžiui besibaigiant susiformavo ir dar vienas lūkestis: pirmoji ponia bus aktyvi, net kalbės vyro vardu, bus ne tik matoma oficialiose ceremonijose, bet pasiryžusi daryti gerus viešus darbus ir turėti savo socialinę (bet kiek įmanoma politiškai neprieštaringą) veiklą.
Galbūt dėl to ir kaip gana svarbi naujiena nuskambėjo žinia, kad dabartinio JAV prezidento žmona Jill Biden ir toliau dėstytojaus ir gaus algą. Pirmoji per JAV istoriją. Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad Meksikos prezidento žmona Beatriz Gutiérrez Müller dar 2018 m. prabilo apie beprasmišką pirmosios ponios vietą, atsisakė būti ja vadinama ir toliau, kaip ir J. Biden, profesoriauja.
Tad reikalavimų, spaudimo ir apribojimų pirmajai poniai tenka tikrai daug, ir galima suprasti, kodėl kai kurių žmonų entuziazmas ja tapus nėra didelis. O ir užuominų, kad pirmosios ponios vaidmuo pradeda neišvengimai kisti, be jau minėtų pavyzdžių, randasi vis daugiau – daug prie pokyčio prisidėjo H. Clinton, kuriai vyro postas ir sudarė galimybes padaryti taip trokštamą politinę karjerą, ir kartu ne mažiau sutrukdė.
Pokytį žymėjo net M. Trump, kurios veidas spinduliavo „nenoriu čia būti“, arba Čilės ankstesnė (išsiskyrusi) prezidentė Michelle Bachelet, per pirmą kadenciją delegavusi pirmosios ponios vaidmenį tiesiog dviem politikėms, o per antrąją kadenciją – sūnui.
Lietuvoje neturime kokios nors ilgos ar apibrėžtos pirmosios ponios tradicijos – tarpukariu surastume Sofiją Smetonienę, bet ji dabarties vaizdiniams įtakos nedaro. Naujausioji nepriklausomos Lietuvos politinė istorija šiame kontekste formavosi specifiškai. Štai Algirdui Brazauskui oficialiose ceremonijose padėdavo viena jo dukrų, ir, panašu, nė viena jų netryško dideliu džiaugsmu tai darydamos ar galvodamos, kokį palikimą jos kuria.
Laima Paksienė taip pat nesijautė jaukiai tapusi dėmesio objektu, o ir laiko prisipratinti naują vaidmenį daug neturėjo. Ir dar turėjome 10 metų ramybės su Dalios Grybauskaitės prezidentavimu.
Tad spėčiau, kad dabar visiems ir visoms paprašius pagalvoti apie svarbiausiąją pirmąją Lietuvos ponią išgirstume Almos Adamkienės vardą. A. Adamkienė, atvykusi iš Amerikos, savo vaidmenį kūrė būtent pagal JAV tradiciją. Ji buvo rami, santūri prezidento partnerė, viešumui atsiduodavusi tik tiek, kiek reikia, bet dėl ilgo buvimo visų akyse įstrigusi kaip idealus vietinės pirmosios ponios vaizdinys. Tiek ir kaip reikia, ne mažiau, bet ir ne daugiau.
Tad taip ir išėjo, kad gavome konservatyviausią variantą – atsargiai ir nedaug kalbančią, šalia vyro besišypsančią žmoną, kuri lyg ir smarkiai nežino, ką dar veikti, bet būti šalia vis tiek reikia, o gal norisi.
Dianos Nausėdienės pastangos apsibrėžti savo pirmosios ponios vaidmenį siūlo daugiau pamąstyti apie pirmųjų ponių vaidmenį. Kaip matėme pirmosiomis dienomis po rinkimų, D. Nausėdienei atrodė, kad ne tik jos vyras, bet ir ji buvo išrinkta į itin svarbų postą, kurį turi prasmingai užimti. Ir užimti ji pasirinko nė kiek nenutoldama nuo pirmosios ponios bendrojo tradicionalistinio ir gerokai pasenusio rėmo.
Tik vietinei tradicijai beveik ir neegzistuojant, o ir neturint konkretesnio supratimo, ką čia ketinta nuveikti, pats įgyvendinimo procesas vis sušlubuodavo, tai nusprendus turėti viešą nuomonę jautriu politiniu klausimu, tai pabandžius išsisukti nuo pozicijos, kai jos tikėtasi. Tad taip ir išėjo, kad gavome konservatyviausią variantą – atsargiai ir nedaug kalbančią, šalia vyro besišypsančią žmoną, kuri lyg ir smarkiai nežino, ką dar veikti, bet būti šalia vis tiek reikia, o gal norisi.
Aišku, savo palikimą dabartinio prezidento žmona tebeformuoja ir visko gali dar nutikti, bet panašu, kad tiek besikeičiantis lietuviškas kontekstas, tiek bendras požiūris į moteris politikoje ir lyčių santykius mums neš ir atneš kitokį, laisvesnį, supratimą, ką ir kaip prezidento (-ės) partneris (-ė) turėtų ir galėtų daryti arba nedaryti. Ir čia Lotynų Amerikos prezidentų žmonoms ir partnerėms kuriant naujas madas, kodėl gi nepradėjus jų kopijuoti ir mums.
