Sankcijų kirčiai negailestingi tiems, kas yra susiję su karo Ukrainoje kurstymu ir parama okupantams. Tai negalėjo nepaveikti kai kurių veikiančių įstaigų bei gamyklų Lietuvoje, tačiau jų likimai klostosi labai skirtingai.
Vakar Kėdainių pramonės pasididžiavimas „Lifosa“ paskelbė apie būsimą gamyklos užkonservavimą. 80 proc. iš 900 darbuotojų gali neteikti darbo iki vėlyvo rudens, nes išeities taip ir nerasta. Sankcijų sąraše tebėra gamyklą kontroliuojančio koncerno „Eurochem“ savininkas Andrejus Melničenka, tiksliau, dabar jo žmona Aleksandra.
Valstybė privalo prižiūrėti, kad trąšų gamintojai laikytųsi visų taisyklių ir nepirktų žaliavų rusijoje ar baltarusijoje, o naudos negautų akcininkas ir oligarchas putino aplinkoje A. Melničenka.
Užduotis ne iš lengvųjų – A. Melničenkos aplinka pernelyg nenutolo, nes Kėdainių gamyklai vadovauti paskirtas buvęs oligarcho dešinioji ranka Andrijus Savčukas, kuris 2007–2020 metais užėmė vadovaujančias pareigas „EuroChem“ koncerne. Kurį tebeturi A. Melničenka.
Nepadėjo „Lifosai“ nei prašymai Seime leisti dirbti savarankiškai, nei perspėjimai, kad tai virs Kėdainių socialine bomba. Akcijų niekas neišpirko, tad rusų oligarcho šešėlis taip ir liko.
O štai Druskininkų sanatorija „Belarus“ neslepia savo priklausomybės. Sanatorijai dar 2000 m. buvo užšaldytos sąskaitos, darbuotojai neteko darbo, vyko protestai prie Užsienio reikalų ministerijos.
Šiandien Baltarusijos žiniasklaida džiūgauja – Druskininkų sanatorija lūžta nuo klientų, o Naujųjų metų sutikimui jau beveik neliko vietos. Į Lietuvą tuntais atvykstantys baltarusiai gydosi savo šalies vardo sanatorijoje, darbuotojai grįžta į darbus, sąskaitos atšaldytos, tiesa, priima tik grynais.
Taigi, kas nutiko sanatorijoje, o nenutiko „Lifosoje“? Šiandien sanatorija jau nėra tiesiogiai pavaldi A. Lukašenkos administracijai, kaip buvo iki šiol. Iš prezidento reikalų valdybos pervesta į Baltarusijoje veikiančio gydymo centro pavaldumą. Yra manančių, kad taip baltarusiai gudriai apėjo sankcijas, nes sanatorija taip ir liko Baltarusijos režimo pavaldume.
Negana to, oficialūs Registrų centro dokumentai rodo, kad pernai iš Baltarusijos biudžeto sanatorijai buvo kažkaip pervesta 3,4 mln. Eurų, iš jų darbo užmokesčiui – 2,2 mln. eurų. O pati sanatorija įsipareigojo gautą pelną pasilikti tik sau. Taigi, kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau sanatorija rado būdą, kaip veikti toliau. Nors ir kelia įtarimų tas būdas.
O štai „Lifosos“ atveju labiau tikėtasi valstybės pagalbos – kad leis elgtis laisvai, be įsikišimo. Kai tai nepavyko, beliko gamyklą tik užkonservuoti. Jei „Lifosos“ vadovai neras kelio išspręsti šios situacijos, nedarbas Kėdainių krašte gerokai padidės.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
