Taip, lyg garsusis dramaturgas būtų žinojęs apie TS-LKD sukeltą audrą Lietuvos stiklinėje. Taip, toje dviejų šimtų gramų talpos, nes be dviejų šimtų gramų nesuprasi, kas dedasi konservatorių galvose. Anot šaltinių, du neįvardyti partijos veikėjai apibūdino tikėtinai laikiną partijos vadovų smegenų užtemimą šitaip: „Dviejų žmonių psichozė vos neišplito visos partijos nariams.“ Jeigu jau kalbame apie psichozę, tai politologams šioje vietoje veikti nėra ko. Nebent jie šarlatanai.
Nenorėdamas pasirodyti šarlatanu, apsimesiu eiliniu Lietuvos valstybės piliečiu, matančiu problemą iš šalies nesigilindamas į TS-LKD partijos vadovų viražų detales bei priežastis, nes, kaip jau pasakyta, jas turi analizuoti psichologai. Kas be ko, aš, kaip ir mažiausiai kas antras žmogus Lietuvos žemėje, taip pat esu psichologas – mėgėjas.
Dalijuosi „kas antro“ žmogaus, kurio vardas Saulius Skvernelis, psichologinės konservatorių būsenos tyrimo išvada: „Valstybės nelaimei, visos skambios frazės, metaforos ir patarlės, išsakytos po emociškai nestabilios ir neatsakingos valdančiosios daugumos bandymo sukurti dramą ir politinę krizę, yra tyliai pamirštamos ir sveikinamas premjerės nepaprastas ryžtas vadovauti Vyriausybei bei vesti mus į šviesų rytojų…“ – savo FB paskyroje rašo vadinamųjų demokratų lyderis (kodėl jis praleido progą psichologizuoti patį save ir jo vadovaujamą tuometę Vyriausybę – klausimas retorinis).
Kaip ten bebūtų, pasikapstysiu ir aš TS-LKD psichologinės būsenos priešistorėje nuo ES sankcijų paketo tam tikriems Rusijos produktams, vežamiems per Lietuvą į Karaliaučių, skandalo laikų. Tai štai, garsus fizikos dėsnis teigia: niekas neatsiranda iš niekur ir niekas niekur nedingsta, ypač šiais internetiniais laikais, kai viskas, kas patenka į jos tinklus, išliks per amžius. Jeigu kas dar pamena, principingai pasirėmę vertybėmis, konservatoriai vertybiškai pareiškė, kad stos mūru prieš draudžiamus iš Rusijos įvežti sankcijų pakete nurodytus statybinių medžiagų kiekius.
Principingi piliečiai, taip pat ir aš, plojome atsistoję. Deja, per anksti. Ne vienas mūsų atpažįstame jausmą, kai koncerto metu per anksti pradedi ploti, nors salė tuo metu vis dar didvyriškai tyli. Nejaukiai pasijunti, ar ne taip? Taip atsitiko, kai konservatorių Vyriausybė, suvaidinusi kupranugarį, atsitraukė spaudžiama savo pačių sankcijų Rusijai įgyvendinimo išsigandusios Europos. Ką noriu tuo pasakyti? Kad šis įvykis buvo pirmas ženklas, kai idealizmu starto pradžioje alsuojanti partija neatlaikė išbandymo tikrove bei principais. Galima, žinoma, save raminti, kad niekas nėra tobulas, tačiau dėl man, eiliniam piliečiui, nesuprantamų priežasčių, konservatoriai pradėjo slidinėti lygioje vietoje, nors, kiek žinau, alkoholikų tarp jų nėra.
Dėl vietos stokos neteiksiu viso konservatorių paslydimų sąrašo, tiesiog šoku tiesiai prie „čekučių“ skandalo kaip vyšnia ant paslydimų torto, visų skandalų suma sumarum. Šią reakciją į skandalą apibūdina filosofas Viktoras Bachmetjevas šitaip: „Sugalvojom durną iniciatyvą, kur pabandėm mūsų krizę paversti valstybės politine krize. Nepavyko, tai grįžtam prie darbų.“
Kas belieka, kai pora konservatorių lyderių patiria, mano, neprofesionalaus psichologo, nuomone, asmenybės susidvejinimą, arba tiksliau asmenybės sutrikimą, nusprendę, kad AŠ ESU PARTIJA ir AŠ ESU LIETUVA?
Papildysiu: premjerė Ingrida Šimonytė ir partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis tikriausiai įsivaizdavo save ne šiaip grįžtančius prie darbų, bet skambant pergalės fanfaroms lyg kokiems Julijaus Cezario legionams po pergalės prieš barbarus, traukiančius į rožėmis klotą Romą. Skirtumas tik tas, kad pergalę paskelbė dar sveiko proto nepraradę TS-LKD partijos ir koalicijos nariai, o Vilnius nei džiaugsmo ašarą lieja, nei rožėmis svaidosi. Atvirkščiai, dar proto nepraradusieji griebėsi už galvos. Kas belieka, kai pora konservatorių lyderių patiria, mano, neprofesionalaus psichologo, nuomone, asmenybės susidvejinimą, arba tiksliau asmenybės sutrikimą, nusprendę, kad AŠ ESU PARTIJA ir AŠ ESU LIETUVA?
Dalijuosi asmenybės sutrikimo apibrėžimu: „Asmenybės sutrikimai priskiriami prie grupės psichologinių sutrikimų, kurie pasižymi nelanksčiais ir žalingais mąstymo bei elgsenos būdais. Žmonės, sergantys asmenybės sutrikimais, neretai sunkiai sutaria su kitais žmonėmis, patiria sunkumų spręsdami kasdienes problemas socialiai ir kultūriškai priimtinais būdais. Dažnai asmenys patys būna įsitikinę, kad jų elgesys ir mąstymas yra visiškai normalus. Neretai šie žmonės turi kitokį požiūrį į juos supantį pasaulį, todėl gali turėti didelių sunkumų įvairiose veiklose – darbe, mokykloje ir bendruomenėje, o dėl savo sunkumų dažniausiai kaltina kitus žmones.“
Žinoma, galiu dėl šios savo mėgėjiškos diagnozės klysti, bet klysti juk žmogiška, išskyrus tuos, kurie niekada nežmogiškai neklysta. Argi sunku buvo imti ir prisipažinti, kad esą esu paveiktas galingų saulės pliūpsnių ir mėnulio pilnaties kartu paėmus, protas aptemo tiek, kad išsigandęs lyderystės bandei primesti visą kaltę sistemai, kurios dalimi buvai, esi ir būsi tu pats. Ak, tas vargas dėl proto!
Tačiau, norint pašalinti sisteminį blogį, ypač turint savo rankose valdžios galią blogiui sunaikinti, būtina lyderystė. Ką būtų davę nauji rinkimai nesusitvarkius su ydinga sistema? Tie patys korumpuoti vėl taptų valdžia, nes tūlam Lietuvos rinkėjui, regis, nė motais, ką jis renka. Šioje vietoje reikėtų nustatyti diagnozę – „šizofrenija“ – rinkėjams, vis renkantiems asmenis į valdžios elitą, kuriems vieta greičiau Vasaros g. 5 arba už grotų. Bet ir vėl dėl vietos stokos apie Lietuvos rinkėjų psichikos būseną kitą kartą.
Seimas galiausiai ištiesė ranką „sveiko proto konservatoriams“, atmesdamas siūlymą surengti šalyje pirmalaikius parlamento rinkimus, siekiant perkrauti visą politinę sistemą dėl neskaidrių išmokų savivaldoje. TS-LKD prezidiumas savo ruožtu paskelbė nepritariantis premjerės šantažui – atsistatydinti, jei pirmalaikiai rinkimai nebūtų surengti. Todėl lyg koks griežtas visiems žinomas patriarchas nurodė premjerei „asmeniškai bei kartu instituciškai“ prisiimti atsakomybę dėl vyravusios ydingos savivaldybių tarybų narių veiklai skiriamų lėšų naudojimo ir apskaitymo tvarkos.
Kas beliko premjerei po tokio vienareikšmio viešos prievartos akto? Ogi tas pats, ko ėmėsi LSDP Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius. Jis, vengdamas atsakomybės, perdavė atsakomybę spręsti – būti jam ar ne – partijai. I. Šimonytė kartoja veik žodis žodin socialdemokrato pasiteisinimą: „Kadangi į šias pareigas mane delegavo partija, ši ir turi spręsti, ar man atsistatydinti, ar dirbti toliau.“
„Čekučių“ skandalas visiems matant parodė vieną esminį neigiamą konservatorių lyderių bruožą – atsakomybės baimę (tiesos dėlei, atsakomybės baimė vyrauja visose Lietuvos politiniuose sluoksniuose). Na, ir ką sako apie baimę prisiimti atsakomybę psichologai: „Nesugebėjimą jaustis atsakingam gali lemti tokie psichologiniai sutrikimai kaip kompulsyvumas, savęs kaip aukos suvokimas, savo galimybės daryti įtaką aplinkai praradimas, bejėgiškumo jausmas, nesugebėjimas apsispręsti, savarankiškumo stoka.“
Baigdamas šį feljetoną noriu dar kartą pabrėžti, kad nesu joks psichologas, todėl prašau neatsižvelgti į mano „diagnozes“. Taip pat užtikrinu, kad jos tikrai nėra skirtos konkretiems asmenims įžeisti ar užgauti. Sakyčiau netiesą siekdamas nutylėti Lietuvos visuomenėje sklindančias kalbas apie politikų psichologines būsenas. Jos tikrai yra vertinamos, kai galiausiai nebelieka protingo paaiškinimo dėl vienokių arba kitokių jų politinių sprendimų.
Reikia tik pasidžiaugti, kad viskas grįžo į senas vėžes, galbūt su tikslu tas vėžes, prisiėmus šiaip ne taip atsakomybę, atnaujinti. Saulė vis dar šviečia, vasara toliau vilioja gerbėjus nepriklausomai nuo politinių priklausomybių, tad kaip gali nesutikti su V. Šekspyru, kuris prieš kokius 400 metų mestelėjo sparnuotą frazę „Daug triukšmo dėl nieko!“? Geros vasaros.
