Rusijos ir Baltarusijos opozicijos forumuose Vakarų šalyse jau kuris laikas labai atsargiai keliamas klausimas apie bendradarbiavimą su kariniais savanorių padaliniais Ukrainoje. Tiesa, opozicijos daugumai šis klausimas dar yra labai svetimas ir jie nežino, kaip tai svarstyti. Jiems kur kas aktualesni kiti klausimai: leidimai gyventi užsienyje, vizos, mokyklų organizavimas, įsidarbinimo galimybės ir panašūs migrantų klausimai.
Praktinė Baltarusijos išlaisvinimo ar Rusijos demokratizavimo problema dažniausiai apribojama esamos būklės kritika, diktatorių ir jų režimų prakeikimu. Tokių pokalbių rezultatas – beveik nulinis. Geriausiu atveju pavyksta pritraukti keletą finansinių šaltinių, kad būtų išgyventa iki kito forumo.
Tuo tarpu Ukraina organizavo du karinius rusų piliečių dalinius: Rusijos savanorių korpusą (RSK) ir „Laisvos Rusijos legioną“. RSK laikosi dešiniųjų, nacionalistinių nuostatų, dažniausiai itin kritiškų imigrantų klausimais, o „Legionas“ – labiau demokratiškas, liberalus ir neturi antiimigrantinių stereotipų. Abu daliniai maži, po kelis šimtus ar net mažiau karių, tačiau profesionalūs, patyrę, idėjiniai.
Turtinga ir su oligarchiniu kapitalu susijusi Rusijos opozicija Vakaruose nežino, ką su šiais padaliniais daryti, jų nefinansuoja, neatveria vartų jų propagandai ir savanorių mobilizacijai ar pagalbai įsigyjant ginkluotės. Tiesa, pastarąjį pusmetį Rusijos demokratinė opozicija forumuose Berlyne, Briuselyje ir Varšuvoje bent jau pradėjo ta tema kalbėti, bet veikiau kritiškai, su nepasitenkinimu, kad kažkas gadina jų dienotvarkę, lenda į jų „išsivadavimo popietes“.
Beviltiška ir uždara Rusijos opozicija norėtų laukti dovanų iš Vakarų ir savų turtuolių, o ne veltis į purviną, kruviną karą. Pagaliau, jie nežino, ką daryti tose teritorijose, kurias išlaisvintų RSK / „Laisvos Rusijos legionas“, veikliu, praktiniu požiūriu yra kremliocentriški demagogai. Vis dėlto pasigirsta balsų, o ryškiausias tarp jų tinklaraštininkas Markas Feiginas, kad tik aktyvus politinės opozicijos Vakaruose ir savanorių būrių Ukrainoje bendradarbiavimas ar net junginys gali būti ir bus vienintelis šansas demokratinei Rusijos pertvarkai. Kitu atveju, neįgalų ir psichiškai nusilpusį diktatorių Putiną gali ilgam laikui pakeisti kuri nors kita ultrafašistinė grupuotė, o ne M. Mišustino ir S. Sobianino Maskvos biurokratai, kaip tikisi Rusijos opozicija Vakaruose.
Beviltiška ir uždara Rusijos opozicija norėtų laukti dovanų iš Vakarų ir savų turtuolių, o ne veltis į purviną, kruviną karą.
Ir čia svarbiausias argumentas susijęs su ilgalaikiais, o ne trumpais pokyčiais. Tinklai negali suvaldyti greitų pasikeitimų, tačiau investuoja į vidutinės trukmės (metų ar kelerių) procesus. Beje, Lietuvos URM’as yra įsivėlęs būtent į turtingų opozicionierių „tusovkę“ ir savęs nesieja su politine-karine Rusijos transformacija ir nepadeda kurti politinių-karinių tinklų tarp jų.
Lygiai tas pats yra ir su Baltarusijos opozicija, kuri Lietuvai yra artimesnė. Lietuvoje, Vilniuje, Minskas yra matomas nepalyginamai aiškiau nei Karaliaučius (Kaliningradas), nors pilietinis karas gali driokstelėti ir Minske, ir Karaliaučiuje, vadinasi, ir Tilžėje (laikas Kaliningrado miestus vadinti tikraisiais vardais). Apskritai banditų ar oligarchų grupuočių karo ir pilietinio karo perskyra yra itin svarbi. Rusijoje, centre, Maskvoje, gali prasidėti tik oligarchinis ar banditų karas, kai viena grupuotė bandys jėga suvaržyti, suimti ar sunaikinti kitos lyderius. Tačiau tai nėra nei pilietinis karas, nei revoliucija.
Atsilikusiose diktatūrų šalyse pilietiniai neramumai dažniausiai prasideda provincijoje ir virsta pasipriešinimu ginklu, jei tik yra lyderystės, mobilizacijos ir ginkluotės potencialas. Todėl Belgorodo, Briansko, Kursko, net Rostovo sritys – visur, kur gali pasiekti RSK / „Laisvos Rusijos legionas“, yra galimos sukilimo vietos. Tik po to, jei ši pilietinio karo ugnis būtų sėkminga, prasidėtų Rusijos byrėjimas ir veikiausiai tik pakraščiuose, kuriems Karaliaučiaus sritis priklauso. Taigi, be politinių-karinių tinklų palaikymo ir ugnies „įpūtimo“, galima laukti tik stebuklo. Tik neseniai Seime, Ateities komiteto iniciatyva, ir tik geografiškai bei politiškai pradėtas svarstyti Karaliaučiaus klausimas, tačiau ne iš politinių-karinių tinklų perspektyvos.
Tačiau reikalai gali keistis katastrofiškai greitai, dėl kokių nors priežasčių dingus Putino kūnui.
K. Kalinausko baltarusių savanorių pulkas yra didesnis nei rusų ir ne mažiau patyręs bei ryžtingai nusiteikęs ginklu laisvinti Baltarusiją. Tai jau nuspręsta. Tačiau didžiausias kliuvinys jų koviniam keliui yra Baltarusijos opozicija ir S. Cichanouskajos štabas Vilniuje. Nei vienas karinis padalinys negali išvaduoti savo šalies be politinės organizacijos pagalbos, be plačios informacinės-mobilizacinės akcijos ir be palaikymo iš šalies. Ir vien Ukrainos pagalbos čia neužteks. Lenkijos Vyriausybė tai suvokia ir apie tokią galimą karinę pagalbą nuolatos užsimena. Kaip yra dėl Lietuvos, klausimas lieka atviras. S. Cichanouskajos štabo ir Kalinausko pulko bendradarbiavimas yra miglotas, nors kiti Baltarusijos opozicionieriai, pavyzdžiui, Z. Pozniakas ir jo gerbėjai, renka pinigus ir ragina savanorius jungtis prie Kalinausko pulko.
Baltarusijos ir Rusijos opozicionierių atveju pamažu, žingsnis po žingsnio ieškoma kelių ir būdų, kaip tiesiogiai bendradarbiauti su minėtais kariniais daliniais ir svarstyti ne „stebuklingą“ „pilietinės“ visuomenės prabudimą ir tai, kad sukilusi tauta su gėlėmis pasveikins grįžtančius liberalius ponaičius iš Vakarų, o diskutuoti realistinį karinį ir politinį kelią. Ką reiškia opozicijos sugrįžimas kariniu būdu? Veikiausiai tai ir bus pilietinis karas, skirtingai nuo oligarchinių, valdančių banditus, klanų susišaudymų. Tik jo atveju Baltarusijos ar Rusijos kai kurių dalių demokratizacijos planas gali būti veiksmingas, ir tik tuo atveju, jei prie minėtų ar panašių padalinių prisijungs dešimtys tūkstančių savanorių ir į jų pusę pereis dalis Rusijos ar Baltarusijos diktatorių kariuomenės ir suformuos tikrus karinius dalinius. O tam reikalinga masyvi jungtinė politinė-karinė propaganda, bendri informacinio karo veiksmai, kurie mobilizuotų savus ir dezinformuotų, klaidintų priešininkus.
Ką reikš Lietuvai galimas pilietinis, o ne gaujų karas Baltarusijoje ir Rusijoje? Ir kas su kuo ten kariaus? Rusijoje šiandien vyksta įnirtinga konkurencija, kuri grupuotė, jos tinklas valdys Putino kūną. Putinas jau daugiau nei pusę metų yra politiškai neįgalus. Nėra jokio požymio, kad jis pats ką nors spręstų ar pasakytų nors vieną naują mintį. Nesvarbu, jis gyvas ar miręs, sveikas ar ligonis, tikras ar antrininkas, svarbu yra tai, kad ši mumija nieko nebesprendžia, o jo vardu kalba jo kūną valdanti grupuotė – tinklas ir jo centras. Jis ir garsina sprendimus.
Kiekvienai iš tinklinių „saviškių“ grupuočių reikalingas gyvas Putino kūnas, jo negalima palaidoti. Tik šio zombio manifestacijos suteikia grupuotėms balsą, galią. Šiandien šiuo kūnu disponuoja broliai Kovalčiukai ir N. Patruševo šeima. Tačiau žaidimo taisykles puikiai suprato I. Prigožinas ir jo banditų gauja „Vagneris“ bei S. Šoigu ir V. Gerasimovo kariuomenė. Jie jau žino, kad yra tik „kūnas“ ir jo įbalsinimas. O realiai prasidėjo kariniai-politiniai susidūrimai, bet ne dėl šalies, o dėl disponavimo Putino kūnu.
Nesvarbu, jis gyvas ar miręs, sveikas ar ligonis, tikras ar antrininkas, svarbu yra tai, kad ši mumija nieko nebesprendžia, o jo vardu kalba jo kūną valdanti grupuotė – tinklas ir jo centras.
Ilgai tokia vudu maginio stiliaus politika negali tęstis ir zombio periodas baigsis. Bent kelios didelės ir galingos Kremliaus grupuotės bandys užimti valdžią: Mišustino ir Sobianino grupuotė (ją palaiko Kinija), Patruševo šeimos grupuotė (ji gali susitarti su Mišustinu), Kovalčiukų ir Prigožino grupuotė. Tiesa, visų jų konfigūracijos gali keistis, nes Šoigu ir Gerasimovo grupuotė kaip ir nepriklauso niekam, o tai pusės milijono dydžio kariuomenė su keliais tūkstančiais saugumo ir privilegijų siekiančių generolų. Tik jie yra toli nuo Putino kūno. Visos šios figūros gali smarkiai keistis atsižvelgiant į intrigas, pavyzdžiui, jei būtų pašalintas Prigožinas.
Bet kokiu atveju, tol, kol neprasidėjo atviras šių grupuočių, oligarchų-banditų karas dėl sosto, RSK / „Laisvos Rusijos legionui“ su juos palaikančia Rusijos opozicija Vakaruose šiose peštynėse nėra kas veikti, o reikia remti Ukrainą. Tačiau reikalai gali keistis katastrofiškai greitai, dėl kokių nors priežasčių dingus Putino kūnui. Tada ir atsivers pilietinio karo galimybės Rusijoje ir Baltarusijoje, o tokie regionai kaip Karaliaučius gali bandyti atsiskirti. Čia galimi įvairūs scenarijai, pavyzdžiui: Karaliaučius lieka ištikimas naujam Kremliui, Karaliaučius formuoja savo nepriklausomą valstybę, Karaliaučius prašo autonomijos Lenkijos ar Lietuvos sudėtyje, Karaliaučiuje siautėja pilietinis karas ir ES su NATO tenka įsikišti, bei kiti scenarijai.
Visos šios istorijos dirgikliu gali tapti Baltarusija, staiga mirus A. Lukašenkai (o atrodo, kad reikalai skuba ta kryptimi) ir į kaimyninę šalį ta proga įsiveržus K. Kalinausko pulkui. Tada Baltarusijoje prasidės pilietins karas, tik nežinia kokio dydžio, neįmanoma prognozuoti Baltarusijos jėgos struktūrų elgesio. Viskas priklausys ir nuo S. Cichanouskajos štabo, vadinasi, ir nuo Lietuvos ir Lenkijos prezidentų, URM’ų, KAM’ų elgesio. Gali būti taip, kad tik padedant Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėms Kalinausko ir Cichanouskajos struktūrai pavyktų užimti valdžią. Toks scenarijus gali paskatinti revoliucinius įvykius Rusijoje, vadinasi, ir Karaliaučiuje. Tada reikės skubių Lenkijos ir Lietuvos veiksmų, nes tol, kol ES priims būtinus sprendimus, gali būti vėlu.
