Pakalbėkime apie imperialistinę taiką, kokią šiandien siūlo Kremliaus gynėjai. Kadangi yra daug karo tipų, daug yra ir taikos formų. Karai būna imperialistiniai, religiniai, nacionaliniai, kolonijiniai, pilietiniai ir klasiniai. Jie visi gali būti susiję ir pereiti iš vienos būklės į kitą. Imperine taika yra vadinamas karo nutraukimas, kurio sąlygas diktuoja imperija, ji vėliau prižiūri jai naudingą taikos būklę ir politines santvarkas.
Rusijos agresijos prieš Ukrainą atveju tai reikštų sutikimą su tuo, kad Kremlius išsaugotų šantažo, prekybos arba finansinių ir tarptautinio spaudimo priemones Ukrainai ir visam regionui. Kad imperinis karas, siekiantis užgrobti svetimų valstybių teritorijas ar išteklius, yra blogis pasaulio šalys sutarė, tačiau nesuderėjo, jog imperializmo siūloma taika yra nuodinga. Dabartinis Rusijos karas yra imperinio mąstymo rezultatas ir siekia imperialistinės, tai yra tik Rusijai naudingos taikos.
Tvirtinimai, esą Kremlius siekia taikos, klaidina daugumą pasaulio kovotojų už taiką, kuriems nė motais, kad imperinė taika užtikrina tik valstybės grobikės saugumą ir yra toks pat blogis kaip ir karas. Imperinė taika yra viena iš (neo)kolonizavimo formų ir pasirengimo naujam imperiniam karui fazė.
Šiandien Maskva, Putinas siekia taikos imperinio atsigavimo, militarinės regeneracijos ir įtakų atkūrimo tikslu. Pašalinti šią problemą galima ne siekiant taikos, o ardant imperiją iš vidaus: ne užkariaujant ją, o skatinant jos separatizmą ir naujas respublikoniškas grupes. Šis tikslas yra suvokiamas Ukrainoje, Lenkijoje, mažiau Lietuvoje, ir jau visai nepriimtinas didžiosioms Vakarų valstybėms, kurios vadovaujasi iliuzija, kad tik imperija gali užtikrinti branduolinio ginklo saugumą. Taigi užduotis yra paskatinti saugią Rusijos denuklerizaciją imperijos iširimo metu. Užduotis su daugybe nežinomųjų.
Šiandien Maskva, Putinas siekia taikos imperinio atsigavimo, militarinės regeneracijos ir įtakų atkūrimo tikslu.
Palyginkime imperijas su didžiausiomis, transnacionalinėmis monopolijomis. Tokia tapo Rusijos „Gazprom“ ir dar labiau – „Rosatom“, kuruojantys branduolinę energetiką beveik pusėje pasaulio. Laisvojoje rinkoje konkurencija yra laikoma gėriu, o monopolijos dominavimas, kuriuo sukuriama tvarkos ir stabilumo iliuzija, yra laikomas blogiu ir todėl monopolijos yra ardomos.
„Gazprom“ dominavimas žadėjo stabilumą, tačiau bet kada galėjo sukelti ir sukėlė dujų krizę Europoje. „Rosatom“ keliamos įtampos yra dar viena tarptautinio spaudimo ir šantažo priemonė. XX a. imperializmas remiasi ne tiek kolonijomis, kas būdinga XVIII–XIX a., o valdymu, remiantis transnacionalinėmis korporacijomis. Putino politika iki 2022 m. ir buvo klasikinis XX a. neokolonializmas. O XXI a. dirbtinio proto ir internetinių socialinių tinklų amžiuj senasis monopolinis-korporacinis imperializmas yra nepriimtinas. Štai kodėl turi griūti ne šiaip Rusijos imperija, bet ir jos pagrindinės monopolijos. Monopolijų kuriama tvarka ir teisingumas yra toksiški, o imperinė taika – nuodinga.
Jungtinės Tautos, Helsinkio ir kitos chartijos nepasmerkė imperinės būklės. Šiuos pasaulio taikos susitarimus diktavo būtent XX a. imperijos, kurios pasiliko sau išskirtinę veto ir iniciatyvų teisę JT Saugumo taryboje. Taigi, norint pakeisti imperinę pasaulio sandarą, o griūvant Rusijai, tai tampa darbine užduotimi, reikės reformuoti ir JT Saugumo tarybą. Šiandien atrodo, kad tai misija neįmanoma, juk reikėtų kalbėti apie naują pasaulio santvarką.
Vis dėlto keli žingsniai griaunant imperinę pasaulio tvarką jau yra padaryti: jau minėti JT chartija ir Helsinkio sutartis gina ne tik imperijų, bet ir mažųjų šalių interesus, ypač jei mažosios šalys ima tarpusavyje kariauti. Tačiau šios sutartys yra mažai reikšmingos stabdant didžiąsias imperijas. Kitas, manau, dar svarbesnis žingsnis yra tai, kaip buvo sukurta Europos Sąjunga ir kaip ji veikia. ES ne tik nesiremia jokiais imperiniais principais, bet ir sukūrė daug saugiklių prieš bet kokį bandymą ES paversti imperija, todėl ES nesiims užkariauti Rusijos.
Maskovija turi griūti iš vidaus. Kito kelio nėra. Paradoksalu, tačiau būtent imperinis Putinas tapo Rusijos griūties garantu. Tačiau socialiniai faktai rodo, kad jį nušalins ne demokratinės, o dešiniosios jėgos: ir siekiančios atnaujinti centralizaciją, ir separatistinės. Kuo ilgiau Putinas išliks valdžioje, kuri remiasi gilaus bunkerio ir konspiracijos principais, tuo sunkiau imperijoje bus padaryti atsinaujinančias centralizuojančias reformas, tuo labiau imperija aižės, praras struktūrinius ryšius, tuo labiau regionai bus linkę ir pasirengę perimti iniciatyvą ir derėtis dėl federalinės Rusijos sutarties pakeitimų arba atskiros respublikos sieks tarptautinio pripažinimo.
Šias idėjas plačiai aptarinėja Rusijos opozicijos lyderiai M. Chodorkovskis, G. Kasparovas, I. Panomariovas ir kiti, tik visi jie remiasi demokratinio centralizmo, švelnaus federalizmo vizija. Tačiau tai, kad jie yra užsienyje ir nedaro įtakos vidiniams procesams, skatina kitą faktorių: administracinį separatizmą, kai vietos valdžios atstovai, silpstant pasislėpusiam Putinui, vis įnirtingiau kovos už savo valdžios neliečiamybę, o, vadinasi, ir savo valdų separatizmą. Šis administracinis separatizmas bus veikiau susijęs su privačiomis armijomis, organizuotu nusikalstamumu, bet ne su vakarietiškomis demokratijomis ir liberalios opozicijos lyderiais.
Imperijų dominavimas, kaip ir didžiųjų monopolijų veiklos, skatina piktnaudžiavimą valdžia ir korupciją, korporacinės nomenklatūros ir klanų formavimąsi ir jų glaudžias sąsajas su jėgos struktūromis. Atitinkamai Rusijos irimas pasireikš privačių (šiandien tokių yra arti trisdešimt) ir administracinio pavaldumo karinių organizacijų paplitimu. Be privačių karinių organizacijų Rusijoje administracijos kuria, ne visai sėkmingai, tik sau pavaldžius „teritorinius gynybos būrius“, kurie jau šiandien arba konfliktuoja, arba palenkia į savo administracinę pusę vietos policiją. Imperijos, kurios remiasi prievarta, siaubu ir totaliniu savo piliečių sekimu, griūva ne pilietinių protestų metu, o kai privačios administracinės karinės grupuotės suvokia, kad centrinė kariuomenė jau nebegali jų įveikti ir tada jos organizuoja pučą arba imasi separatizmo.
Vis dėlto šiandien dar Rusijos imperijos virusas gyvas ir pasireiškia įvairiose Rusijai artimose šalyse. Jose kritimas į nelaisvės prarają dažniausiai yra lydimas tvarkos, teisingumo ir taikos šūkių. Prisimintinas I. Kobachidzė, 2016–2019 m. Sakartvelo parlamento pirmininkas, o šiuo metu valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ pirmininkas, reaguodamas į piliečių protestus prieš „Užsienio agento“ įstatymą ir bijodamas kartvelų Maidano 2023 m. kovo 9 d. pareiškė: „Kas buvo Maidanas ir ką jis atnešė Ukrainai? Jie prarado Krymą ir didžiąją Luhansko ir Donecko dalį, o viso to tąsa – karas, kuris šiandien vyksta Ukrainoje“.
Maskovija turi griūti iš vidaus. Kito kelio nėra.
Kobachidzė prisijungia prie tų prokremliškų balsų, kurie vaizduoja save išmintingais kovotojais už taiką ir, vedini gerų ketinimų, atveria vartus į pragarą. Šiandieninė taikos santvarka posovietinėse šalyse remiasi ne taikos iliuzija, ne tik tarptautinėmis sutartimis, kurios yra netobulos, kritikuotinos, taisytinos, bet aiškiu ir aktyviu anti-imperializmu. Buvęs Sakartvelo prezidentas M. Saakašvilis tai supranta, o „Sakartvelo svajonė|“ lyderiai – ne, jie tiki toksišką taiką.
Tik imperijos remiasi abstrakčiais tiesos ir taikos šūkiais, kurie nereiškia nieko, nes nėra jokio tarimosi proceso. Ir nors nepritariu daugeliui V. Orbano ir kitų autoritarinių ES šalių vadovų sprendimams, tai, kad jie gali vetuoti ir ginčyti ES sprendimus, neleidžia gimti didesniam blogiui – ES tapti imperija. ES sukūrė visą aibę tarptautinių teisinių mechanizmų, kurie neleidžia nei vyrauti vienai šaliai, nei kuriam nors politiniam lyderiui. JAV taip pat sukūrė aibę teisinių ir politinių priemonių, kurios neleidžia šiai valstijų sąjungai nusiristi į autoritarizmą, net jei jie turi stiprią centralizuotą valdžią, bet vis dėlto kartkartėmis atsiduria ties atgimstančio imperializmo praraja, kaip D. Trumpo atveju. Įdomu, kad šiandien Trumpas ir yra didžiausias JAV taikos šauklys.
Pasibaigus II pasauliniam karui buvo susitarta dėl Jungtinių Tautų Chartijos principo: „Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę [...]“. Vėliau tas pats teiginys iš naujo suformuluotas Helsinkio baigiamajame akte sakoma: „Dalyvaujančios valstybės laiko neliečiamas visas viena kitos sienas, taip pat ir visų valstybių sienas. Europoje, todėl dabar ir ateityje jie susilaikys nuo bet kokio kėsinimosi į šias sienas“.
Po 1970 m. valstybių sienų neliečiamumo principas tarptautinėje teisėje buvo konkretinimas ir gilinamas, atitinkamai formavosi ir naujoji „sienų taikos“ tarptautinė dvasia nekreipiant dėmesio į imperijų, pirmiausia Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos problemiškumą. Kai 1990–1991 m. griuvo Sovietų Sąjunga ir Jugoslavija buvo neaišku, kaip naujos sienos bus formuojamos. Prasidėjo karai: platus Jugoslavijos ir mažasis – Kalnų Karabacho. Vis dėlto keisti principų pasaulis neskubėjo: visų sienos yra neteisingai nubraižytos, visi turime mitus apie savo buvusias sostines, didybę ir šventvietes, o imperijos gali būti ardomos remiantis jau pripažintomis administracinėmis ribomis, o ne kokia nors istorija, krauju, Bažnyčia.
Daug kas svajoja apie Vilnių – Wilno, ir Klaipėdą – Memelį. Lygiai taip pat svaičiojama, kieno yra Gardinas, Naugardukas, Smolenskas, Balstogė ... Tačiau jei sienas pabandysime keisti prievartos, karo būdu, pasaulis susinaikins. Neturi jokios reikšmės, kaip Krymas tapo Ukrainos valstybės dalimi, visa tai yra tuščios putinistų ir kitų Maskvos imperialistų kalbos. Jei pasaulis ir Rusija pripažino jos sienas, keisti jų, be abipusio šalių susitarimo ir tarptautinio pripažinimo, negalima.
Kiekvienos šalies saugumas yra užtikrinamas, ne taip, kaip suinteresuota šalis įsivaizduota taikos sąlygas, o kaip visos šalys susitaria. Lygiai taip pat įsivaizduojamas ir Rusijos iširimas: remiantis jau egzistuojančiomis administracinėmis ribomis, tarptautiniu pripažinimu ir derybomis, be jokių grasinimų ir vilionių „amžinąja taika“.
Imperijos, kurios remiasi prievarta, siaubu ir totaliniu savo piliečių sekimu, griūva ne pilietinių protestų metu, o kai privačios administracinės karinės grupuotės suvokia, kad centrinė kariuomenė jau nebegali jų įveikti ir tada jos organizuoja pučą arba imasi separatizmo.
Lietuva iki 1991 m. pabaigos, iki kol Sovietų Sąjunga dar egzistavo, vykdė solidarią ir aktyvią imperijos trupinimo politiką ties karinio konflikto riba. Tačiau po 1991 m. Baltijos šalių politika labai pasikeitė, buvo vadovaujamasi iliuzija, kad imperijos nebeliko, nebuvo aiškiai matomos jos metastazės, bet daugiau buvo rūpinamasi savo gerove. Stojimas į ES ir NATO visiškai pasiteisino, tačiau europizacijos ir atlantizacijos politika į antrą planą nustūmė aktyvią, puolančiąją imperijos ardymo politiką.
ES Rytų partnerystės programa, kurios aktyvia dalyve buvo Lenkija ir Lietuva, anaiptol netapo pakankama atsvara atgijusioms Rusijos imperinėms ambicijoms. Tačiau ES Rytų partnerystės programa taip ir nebuvo smarkiai sukritikuota dėl naivumo. O Putinas pasikinkęs „prievartos taikai“ idėją atakavo Ičkeriją, Sakartvelą, Ukrainą, finansavo Astravo elektrinės statybą Vilniaus pašonėje, užgniaužė kaimynų baltarusių demokratines pastangas ir pavertė Baltarusiją savo išorine gubernija. Šis Baltijos šalių apsileidimas ardant Rusijos imperiją paskatino grėsmes ir rodo mūsų užsienio politikos spragas, kurių vis dar nenorima viešai pripažinti.
Aktyvi kova už demokratiją ir taikus. Tačiau aktyvus imperijų ardymas yra geriau nei toksiška imperinė taika. Kaip bebūtų blogai Rusijoje, kokios fašistinės jėgos ten besiautėtų, visados išlieka aktyvaus imperijos irimo galimybė ir šį separatizmą galima remti. Tam galima palaikyti ne tik demokratines Rusijos jėgas užsienyje, kurios maža ką gali pakeisti imperijos viduje, bet ir ieškoti būdų bendradarbiauti su kitais Rusijos tautinių judėjimų arba net administracijų atstovais, kurie siekia atsiskyrimo per įvairias užkulisines derybas, kad ir su ta pačia Kaliningrado srities valdžia: jiems visiems reikia garantijų ir, reikalui esant, labai greitų sprendimų.
