Eskalavimo, grėsmių didinimo, politika ir eskalavimo diplomatija yra Kremliaus išmokta ir dažnai taikoma politinė technologija, kurios Vladimiras Putinas griebiasi, kai nesiseka taikiai siekti užsibrėžtų tikslų. Eskalavimo diplomatijos tikslas yra priversti oponentus kalbėti apie augančias grėsmes, gerbti stiprius lyderius ir taip paskatinti derybas norimais klausimais.
Branduolinės grėsmės eskalavimas yra pernelyg didelis šantažas, draudžiamas, kaip ir branduolinio ginklo platinimas. Vis dėlto, apokaliptinis grasinimas gali paskatinti kai kurias šalis tarpininkauti sprendžiant iškeltą problemą, rodyti pagarbą teroristams ir vykdyti Kremliui naudingus veiksmus. Paprastai, Kremlius šantažuoja, kai esamos kitos derybų priemonės žlugo, kariniai ir ekonominiai tikslai nebuvo pasiekti, diktatorių tarptautiniai reitingai pernelyg sumažėjo, todėl imamasi didinti grėsmių mastą.
Šiame kontekste reikia aiškinti V. Putino ir Aliaksandro Lukašenkos sutarimą, kad nuo šių metų liepos 1 d. į Baltarusiją bus perkelti taktiniai branduoliniai ginklai, Baltarusijos kariškiai apmokyti jais naudotis, perkeltos vidutinio nuotolio raketos „Iskander“, tinkamos branduoliniam ginklui naudoti, to Baltarusijos karo lakūnai taip pat bus apmokyti. Tokius grasinimus pradėta platinti iš karto po Kinijos vadovo Xi Jinpingo vizito į Maskvą.
Atmenant, kaip A. Lukašenka ir V. Putinas siekia Kinijos palaikymo ir pagarbos, mažai tikėtina, kad daromi realūs branduolinio ginklo platinimo veiksmai, kuriems Kinija nepritaria, tačiau gali būti, kad branduolinio blefo ir šantažo akcija vykdoma su Xi Jinpingo žinia. Liepos 1 d. pasirinkta neatsitiktinai: prieš Vilniaus NATO viršūnių susitikimą, vyksiantį šių metų liepos 11–12 d. Kita vertus, kalbėdami apie taktinio branduolinio ginklo perkėlimą į Baltarusiją diktatoriai išsisukinėja, kad tuo nebus pažeista nei 1968 m. pasirašyta Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, nei 2017 m. Jungtinių Tautų (JT) priimta Branduolinio ginklo uždraudimo sutartis. Esą Baltarusijoje dislokuojami branduoliniai ginklai ir toliau liktų Rusijos kontroliuojama ginkluote, nors ir A. Lukašenkos kariškių rankose. Visa tai – būdas išsisukti nuo galimų blogų JT sprendimų dėl įvairių tarptautinių susitarimų pažeidimo.
Liepos 1 d. pasirinkta neatsitiktinai: prieš Vilniaus NATO viršūnių susitikimą, vyksiantį šių metų liepos 11–12 d.
Eskalavimo, grėsmių didinimo, politika Kremliui būdinga jau du dešimtmečius ir remiasi dviem principais: gąsdinimu ir daliniu jo patvirtinimu. Jei vien tik gąsdinti, nedarant praktinių veiksmų, neįrodant, kad gali įvykdyti tai, kuo gąsdini, šantažas gali nesuveikti ir liksi pajuokos objektu. Todėl veikiausiai į Baltarusiją branduoliniai ginklai arba jų muliažai, bent parodomajai akcijai, bus perkelti. Juk nuo to karas su NATO dar neturėtų prasidėlieti. Taigi šiuo eskalavimu Baltarusija Kremliaus rankomis grasina Varšuvai ir Vilniui, nes aplink Ukrainą ir taip pilna Rusijos branduolinių ginklų, ir tam, kad pultų Kyjivą, nėra būtinybės suteikti branduolinės ginkluotės A. Lukašenkai. Branduolinio šantažo retorika skirta visuomenėms, galinčioms paskatinti politikus derėtis ir daryti nuolaidas, audrinti.
Todėl Rusijos ir Baltarusijos propaganda pradėjo didelę gąsdinimo akciją, esą šie branduoliniai ginklai skirti Lenkijai ir Lietuvai atakuoti. Joms galima grasinti ir iš Kaliningrado, tačiau ši sovietų okupuota ir per kontribuciją aneksuota Vokietijos dalis sunkiai apginama. Reikia, kad būtent Minskas, o ne Maskva šantažuotų, kad Vakarai, bent jau diplomatiškai, galėtų kaltinti ir A. Lukašenką, ne tik V. Putiną, nors derybos vyktų su Rusija, ne su Baltarusija. Kaliningradas nebūtų jokia naujiena, o Baltarusijos atvejis yra naujas, todėl svarstomas, be to, ir A. Lukašenkai žūtbūt reikia simbolinio kapitalo ir tarptautinio pripažinimo.
Eskalavimo diplomatija yra panaši ir skirtinga nei teroristų, paėmusių įkaitus, derybos. Teroristų tikslas būna ne derybos, o reikalavimai: pinigų, laisvės ar karinių, kitų veiksmų nutraukimas, nesirūpinant savo garbe. Šis Kremliaus branduolinio eskalavimo šantažas siekia ne galutinių tikslų, o dėmesio, statuso ir derybų. JT ir kitos organizacijos, Lietuvos, Lenkijos ar Ukrainos teikimu, neabejotinai svarstys iškilusią grėsmę, todėl gali pasirodyti, kad Kremliaus tikslas bent iš dalies jau pasiektas.
Vis dėlto klausimas, kaip bus svarstoma: juk per viešas diskusijas politinis simbolinis kapitalas gali būti ir mažinamas, šantažuotojai dar labiau niekinami, o Rusijos statusas mažinamas. Nepaisant to, Kremlius tikisi, kad branduolinio eskalavimo žingsniai, kurių, matyt, bus daugiau, privers keisti esamas niekinimo tendencijas ir kai kurioms šalims – Kinijai, Turkijai, Vengrijai, Brazilijai bus leista tarpininkauti ir garbe paremti Kremliaus gąsdinimus.
Manantys, kad Kremlius tik blefuoja, klysta. Čia svarbiausias žodis „tik“: blefuoja, bet ne „tik“. Teroristo ketinimai dažniausiai grindžiami parodomaisiais veiksmais. Tradiciškai Kremlius skelbia karą ketindamas greitai ir pergalingai jį baigti – tai „tik“ parodomasis veiksmas. Panašiai buvo puolamas Kyjivas: iš karto su paradinėmis uniformomis. Kremlius plečia ginklavimosi varžybas, reikalaudamas nusiginklavimo, šantažuoja branduoline grėsme, siekdamas dėmesio, pagarbos ir pripažinimo, bet tam turi parodyti, esą nemeluoja. Čia ir slypi visa grėsmė, kad teroristas nesuvaldys savo ginklų.
Kremlius tikisi, kad tokios šalys kaip Lenkija ir Lietuva nesugebės išspręsti iškilusios problemos, propaganda išgąsdins šių šalių piliečius, ir bus galima pradėti siekti tarptautinio pripažinimo, o jei pasiseks, ir derybų dėl ekonominių sankcijų mažinimo – prekybos koridorių atvėrimo, paramos Ukrainai ribojimo. Vis dėlto, manau, svarbiausias šio konkretaus šantažo tikslas – pripažinti V. Putiną ir visą Kremlių lygiaverčiu pasaulio lyderiu.
Vis dėlto, manau, svarbiausias šio konkretaus šantažo tikslas – pripažinti V. Putiną ir visą Kremlių lygiaverčiu pasaulio lyderiu.
Atitinkamai Lietuvos ir Europos Sąjungos tikslas galėtų būti nesuteikti jiems šitos progos. Vis dėlto teroristų žeminimas, kaip šantažo antagonizmas, yra pavojingas veiksmas. Po Pirmojo pasaulinio karo žeminama Vokietija prisikėlė kaip dar didesnis nacistinis pavojus, todėl svarbu atskirti, kas Rusijoje gerbtina, derybiška ir kas niekintina. Juk branduolinis ginklas niekam negali padėti laimėti realaus karo: tai tik gąsdinimo ir galutinės bausmės, savižudybės arba orios laikysenos priemonė. Todėl būtina, kad valdantys šį ginklą matytų pripažintus Rusijos autoritetus, panašius į kadaise Andrejų Sacharovą, galinčius garbingiausiai atstovauti branduolinio ginklo įgalinamam orumui.
Pagrindinis dalykas, išgąsdinęs V. Putiną, yra ne tiesiogiai Hagos teismo išduotas suėmimo orderis, o tai, kad jis skelbiamas „nederybiniu“, kad Vakarai sutiko su Volodymyro Zelenskio teigimu ir kad su V. Putinu jie nesiderės, taigi, reikalauja pakeisti šį diktatorių kitu. Panašia ne derybų linkme juda A. Lukašenka, tik jis neturi šantažui tinkamų instrumentų, o savo įkalintais politiniais belaisviais, kaip mainų priemone, nebesugeba ir bijo naudotis. Todėl A. Lukašenkai branduolinis ginklas, verčiant kitus su juo derėtis, yra tinkama melo priemonė – melo, nes A. Lukašenka nevaldys šio ginklo, tik blefuos. Baltarusijos diktatorius tikisi, kad menamas branduolinės šalies statusas padidins jo retorikos reikšmę.
Taigi šiuo eskalavimu Baltarusija Kremliaus rankomis grasina Varšuvai ir Vilniui, nes aplink Ukrainą ir taip pilna Rusijos branduolinių ginklų, ir tam, kad pultų Kyjivą, nėra būtinybės suteikti branduolinės ginkluotės A. Lukašenkai.
Kovojant su eskalavimo grėsmėmis reikia atskirti realų ir menamą grasinimą. Didžiausias eskalavimo politikos ir derybų meistras yra Izraelis. Eskalavimo mažinimo politikoje svarbu parodyti ir įrodyti, kad tavo atsakas priešininkui bus lygiai nepriimtinas ir eskalavimo agentai negaus jokios papildomos garbės ar simbolinio kapitalo. Jų, o ne tautos statusas po akcijos turi būti smarkiai pažemintas. Izraelis ne tik demonstruoja kieto, priešininkui nepriimtino atsako praktiką, bet ir atitinkamą teroristų šalinimą iš derybų lauko.
Čia pat Izraelis randa būdų derėtis su jai negrasinančiomis islamo šalimis, rodydamas joms tinkamą pagarbą ir didindamas jų simbolinę įtaką. Štai kodėl, kai šantažuoja V. Putinas, Kremlius, A. Lukašenka ir jo aplinka, būtina išstumiant juos iš pokalbio rato rasti, kam rodyti tinkamą pagarbą, ką laikyti Rusijos ir Baltarusijos atstovais. Baltarusijos atveju viskas gana paprasta: turi būti reikalaujama iš visų viešų derybų šalinti A. Lukašenkos Baltarusijos atstovus ir priimti Sviatlanos Cichanouskajos „kabineto“ žmones.
Geriausias atsakas A. Lukašenkai būtų įsteigtas S. Cichanouskajos, kaip išrinktos Baltarusijos prezidentės, biuras JT. Rusijos atveju būtų galima, tai jau ir praktikuojama, sudaryti 4–5 asmenų, atstovaujančių skirtingoms ir didžiausioms opozicijos grupėms, komitetą, kuriam būtų leidžiama dalyvauti derybose „Rusijos ateitis“, išstumiant Kremliaus URM ir taip atsakant į Putino-Lukašenkos šantažą. Atitinkamai turi būti vykdomos ir praktinės karinės grėsmės šalinimo operacijos, bet tai jau kita istorija.
