Ar tai, kas dabar vyksta Rusijoje, galima vadinti neofašizmu? Jei taip, ką reiškia Rusijos neofašizmas Lietuvai ir Europos politikai? Neofašizmas išaugo iš „putinizmo“, tačiau klausimas, ar jis yra Putino kūrinys? Putinizmas prasidėjo dar 1999 m., kai būsimas diktatorius tapo premjeru. Tada B. Berezovkis ir B. Jelcino šeima įsivaizdavo Putiną kaip oligarchinės demokratijos statytinį. Vėliau jis tapo autoritariniu lyderiu populistu, ir tik neseniai bando išlikti fašistinės valstybės fiureriu. Ši raida: oligarchijos statytinis, autoritaras, fašistinės valstybės vadovas suskaido jo valdymo analitikus į skirtingas stovyklas.
Putino biografai-analitikai dažnai neigia Rusijos fašizmo esatį, tvirtindami esą tai vis tas pats autoritarinis režimas. Akademikai, tyrinėjantys fašizmo reiškinį, mano priešingai, kad dabartinis Rusijos visuomenės ir valstybės režimas atitinka įvairias fašizmo skales: gremėzdišką T. Adorno ir jo kolegų F-skalę, semiotiko ir rašytojo E. Eco keturiolika urfašizmo (giluminio, liaudies, tradicinio) punktų, istoriko E. Gentilės išskirtus dešimt bruožų ir dar daugelį kitų fašizmo skalių.
Painiava kyla lyginant autoritarinį ultrakonservatyvų populizmą su fašizmu arba jo naujesne atmaina – neofašizmu. Ultrakonservatyvusis populizmas (D. Trumpas) ir neofašizmas (vėlyvasis, bunkerinis Putinas) smarkiai skiriasi. Pirmasis akcentuoja politinę estetiką ir ryšius su visuomene, „piaržmogaus“ (piarman) veiklą, tačiau tai nėra fašizmas. Fašizmas remiasi masių vaizduote ir yra ne tik propaganda, bet ir represinė veikla, kai keičiama socialinė santvarka, jos subjektai, savimonė ir kalba. Putino režimas buvo autoritarinis ultrakonservatyvus populizmas ir galbūt diktatorius norėtų toks likti, tačiau jo subrandinta aplinka, jo pradėtas karas paskatino fašizmą, kuris vieną dieną sunaikins jį patį.
Rusijos neofašizmo atveju geriau tyrinėti ne fiurerį, kurio visi vaizdai yra falsifikuoti, o „dirvą“ – visuomenę. Ir čia reikšmingas yra U. Eco požiūris, teigiantis, kad primityvusis, liaudiškas „urfašizmas“ yra dar ne ideologija, o masių vaizduotė, jos kuriamos normos, praktikos ir neapykantos kultas. Iš save audrinančios masių vaizduotės gimsta lokaliniai nuomonių ir minių lyderiai, kurie tampa įvairių pogromų aktyvistais, baudėjais, o ilgainiui liaudies fašizmo lyderiais. Iš banalios fašistinės liaudies „dirvos“ auga masinis fašizmas arba neofašizmas, kuriam ir reikia ne daugelio, o vieno lyderio.
Putino režimas buvo autoritarinis ultrakonservatyvus populizmas ir galbūt diktatorius norėtų toks likti, tačiau jo subrandinta aplinka, jo pradėtas karas paskatino fašizmą, kuris vieną dieną sunaikins jį patį.
Todėl fašistinė minia kuria simbiozę su ultrakonservatyviu populistu-autoritaru. O jei pasirodo, kad populistinis lyderis yra neadekvatus fašizmo praktikai – jį sunaikina.
Šiandien Rusijos neofašizmą skatina įvairios radikalios medijizuotos grupės, dėl kurių atskirtuose komunikaciniuose burbuluose jau įvyko pirminė urfašizmo saviorganizacija. Giliai nusikalstamas Putino režimas yra ne priežastis, o aplinka, paskata fašizmui subręsti. Giluminis masių fašizmas yra kas kita nei autoritarinė Putino ar Hitlerio valdžia, jis atsiranda anksčiau, nei pasirodo fiureris.
Vokietijoje protofašizmas (urfašizmo atmaina) adaptavo savo reikmėms F. Nietzschės filosofiją, plėtojo naujo amžiaus pranašystes, antisemitinę agitaciją, liaudies valdžios populizmą, ir buvo ryškus jau apie 1890 m. ar net anksčiau. Protofašizmas (intelektualai) ir urfašizmas (liaudies ultranacionalistai ar analogiškos grupės) paskatino pirmuosius smogikų būrius. Italijos „juodmarškiniai“ (Camicia Nera), o Vokietijoje šturmo būriai – SA ( Sturmabteilung) formavosi 1915–1919 m., dar iki tol, kai Hitlerio nacionalsocialistai laimėjo rinkimus 1933 m. Rusijos neofašizmas būtų neįmanomas vien tik Putinui pamojavus propagandos lazdele: jis gimė ir brendo nepriklausomai: tarp populistų nacionalintelektualų (protofašizmas), posovietinės liaudies svajonių ir okultinių prietarų (urfašizmo elementai).
Giliai nusikalstamas Putino režimas yra ne priežastis, o aplinka, paskata fašizmui subręsti. Giluminis masių fašizmas yra kas kita nei autoritarinė Putino ar Hitlerio valdžia, jis atsiranda anksčiau, nei pasirodo fiureris.
Rusijos neofašizmas turi mažiausiai du ypatumus: įsivaizduojamą lydinį su Stalino epocha: tai vaizduotė, kuri skatina nepakantą dėl prarastos SSRS didybės; bei Rusijos, kaip daugiatautės federacijos, kaip Eurazijos mitologiją. Taigi, Rusijoje neofašizmas formuojasi kitoks nei Franko Ispanijoje, Musolinio Italijoje ar Hitlerio Vokietijoje. Kremlius pabrėžia, kad kalbama ne apie rusus (ruskije), o „rosijanus“ (rosijanie). Rosijanai – tai ir buriatai, ir totoriai, ir kalmykai ... ir dar 100 tautų, tarp kurių dominuoja rusai.
Rosijanų fašizmas ir yra eurazietiška fašizmo atmaina, kuris neleidžia išsiskleisti rusų nacionalizmui, skaido fašistus ir padeda užtikrinti ne tik Putino, bet ir, pavyzdžiui, tuviečio S. Šoigu lyderystę. Eurazietiškas arba rosijanų fašizmas yra dirbtinė, kolonijinė konstrukcija ir be didelio medijų palaikymo negali išsilaikyti: pavergtos tautelės bet kada gali pabusti ir pradėti laisvintis. O rusų nacionalistų ribojimas arba draudimas sukuria pavojingą precedentą: dalis ultranacionalistų kaunasi prieš Putiną Ukrainos pusėje.
Kita vertus rosijanų fašizmas yra kur kas artimesnis sovietinei, komunistinei, stalinistinei ideologijai nei klasikinis nacionalizmas, kuris kritikuoja Staliną, kaip rusų tautos naikintoją. Sukelta fašistinė painiava: kilmės, stalinizmo, Eurazijos, nacionalizmo... skaido Rusijos fašizmą, lygiai kaip jos nestiprina silpna, medijų sukonstruota, butaforinė Putino figūra. Neatsitiktinai jo rūmų aplinkos liudininkai pastebi, kad nėra nei knygų knygų, nei interneto. Putinas yra labai menko išsilavinimo žmogus, lėkštas, klaikios patriarchalinės, banditiškos vaizduotės asmuo, gyvenantis FSB pranešimais. Visus šiuos trūkumus bando kompensuoti medijinis neofašizmas, kuris sulieja butaforinį Putino vaizdą su represijų praktika ir galios reklamą.
Rosijanų fašizmas ir yra eurazietiška fašizmo atmaina, kuris neleidžia išsiskleisti rusų nacionalizmui, skaido fašistus ir padeda užtikrinti ne tik Putino, bet ir, pavyzdžiui, tuviečio S. Šoigu lyderystę.
Visai kitaip Putino fone regimas ryškiausias Rusijos neofašizmo lyderis E. Prigožinas, be reikalo žeminamas ir pravardžiuojamas „Putino virėju“. Jis, leidus FSB ir jo padedamas, sukūrė pirmus pasaulyje „trolių fabrikus“, kur gaminama neapykanta, populizmas, šie kurie kišasi net į JAV prezidento rinkimus. Jo fabrikams tarnauja ar su juo bendradarbiauja armija „karo korespondentų“ ir jų „telegram“ kanalai. Jis padedamas FSB sukūrė pirmą Rusijoje privačią karinę kompaniją (PKK) „Vagneris“, ir pirmas pradėjo verbuoti ypač sunkius kriminalinius nusikaltėlius į savo gretas bei panaudojo savo reikmėms daugelį Rusijos kriminalinių nusikalstamų organizacijų. Paskui jį koja kojon žengia kiti lyderiai – „karo korespondentai“ arba PKK lauko vadai, todėl Prigožino pašalinimas fašizmo nesustabdytų.
Neofašizmas tęsia tai, ko siekia tradicinis fašizmas: stabdyti modernizaciją, užvaldyti didžiąsias korporacijas ir valstybines įstaigas, pradėti „didingumo“ keršto veiksmus, užtikrinti tradicinės patriarchalinės šeimos dominavimą, kai vyrai tampa karo, o moterys gimdymo mašinos. Neofašizmas skatina seną-naują švietimo politiką, eliminuojant bet kokį genderizmą, homoseksualumą, multikultūralizmą, Holokausto ir Gulago atminimą, paramą vienišoms motinoms ar atgailavimą dėl karo nusikaltimų. Neofašizmas yra vaizdinga ir kupina neapykantos galia viešpatauti, viešpatavimo praktika.
Putinas yra labai menko išsilavinimo žmogus, lėkštas, klaikios patriarchalinės, banditiškos vaizduotės asmuo, gyvenantis FSB pranešimais.
Keršto veiksmai būna nukreipti prieš liberaliąją, vėliau – ultrakairiąją opoziciją, prieš viešus intelektualus ir žodžio laisvę, prieš nepaklusnius oligarchus, o vėliau – prieš bet kokius nukrypimus nuo fiurerio paskelbtos „generalinės linijos“.
Prigožinas, panašiai kaip Musolinis ir Stalinas, yra vulgarus mąstytojas, bet vis dėlto, skirtingai nei Putinas, pats galvoja, rašo, gyvena su šturmo būriais, o ne jų bijo, jam palankūs fašistai, o Putino jie nemėgsta. Prigožinas pats gerai medijuoja savo reklamą, o Putinas priklauso nuo prodiuserių, Prigožinas gabesnis, žiauresnis, tiesmukiškesnis. Tačiau jis neturi absoliučios valdžios kaip Putinas, be to, Prigožino bijo administracinė ir karinė nomenklatūra. Todėl biurokratinė, nomenklatūrinė Putino prižiūrima valstybės mašina (M. Mišustino kabinetas, jo ministrai) yra prieš fašistinį išsišokėlį, banditą ir žudiką.
Prigožinui artimas, tačiau ne kišeninis, yra metafizikas, rosijanų fašizmo ideologas A. Duginas. Duginas, pradžioje nirtulingai siekęs įtikti Kremliui, bet patikęs tik vienam, bet galingam I. Sečinui, „Rosneft“ vadovui ir Putino draugui, vėliau tapo fašizmo ideologu pagal iškvietimą, atpigo, tačiau šiandien, daugėjant PKK, dėl jo prielankumo jau pradėta konkuruoti: jis tapo fašizmo klasiku, patriarchu. Tačiau apskritai fašizmo kaip ir komunizmo filosofams nesiseka.
Fašizmas ir komunizmas yra ne tiek ideologijos, o valdžios praktikos. Ideologija čia tėra lauro lapelis slepiantis troškimą viešpatauti. Fašizmo grupuotės niekina mokslą ir kviečia teoriją pakeisti gyva veikla: ne aiškinti, kas yra priešai, o juos įvardyti, pasmerkti ir sunaikinti, ne tyrinėti ideologinius priešus, o juos „įduoti“ šturmo būriams arba atsakingoms saugumo organizacijoms. Fašizmo tyrinėtojas S. Reichardtas pastebi, kad fašizmas prasideda nuo diskriminacinės, nuo persekiojimo praktikos, ja remiasi, ją sistemina, paverčia smurto mašina. Kovinga praktika kartu su represinių organų veikla grąžina visuomenę į „lėtinį“ arba „latentinį“ pilietinį karą, tik neofašizmo atveju reikia mažiau aukų, bet daugiau vaizdų.
Prigožinas, panašiai kaip Musolinis ir Stalinas, yra vulgarus mąstytojas, bet vis dėlto, skirtingai nei Putinas, pats galvoja, rašo, gyvena su šturmo būriais, o ne jų bijo, jam palankūs fašistai, o Putino jie nemėgsta.
Liaudies „įdavėjai“ yra specifinė praktika: dėl jos mažas ir pilkas žmogutis gali pajusti „galios valiai“ arba „galios viešpatauti“ pulsą. Jis, nematomas ir nežinomas, gali įskųsti bet kurį galingą ir net jį pasodinti, prisidėti prie jo kančių ar net sunaikinti. Įdavimai pakeičia komunitarinį pilietiškumą, bet išsaugo dalyvavimo galybėje jausmą. Pasaulis formuojamas kaip įdavėjo valia ir vaizdinys, kurie yra ne jo asmeninė valia, o bendra, klasinė arba fašistinė. Ir jei įdavėjo keršto ir pavydo jausmas patenkinamas, jis jaučia visišką pasitenkinimą valdžios ir liaudies vienybe, galios harmonija. Plintant neapykantos masinei vaizduotei, įdavimo ir gąsdinimo praktikai, liaudies neofašizmas veikia kaip inercija, kaip sniego lavina.
Pradžioje mažą žmogų įtraukia propaganda ir pinigai, neapykanta vaizduojamiems priešams, vėliau mobilizacijos ir mirties baimė, nerimas, galiausiai – įdavimo ir kaimynų naikinimo malonumas. Augančios minių ir masių nirtulio bangos pasiglemžia visus pakliuvusius po lavina. Panašiai buvo maoistinės kultūrinės revoliucijos metu, į kurią įsitraukė milijonai jaunų aktyvistų. Jie pagauti ekstatinio neapykantos nirtulio ir kartu baimės, įdavinėjo ir net patys užmušinėjo ne tik nelojalius maoizmo sistemai profesorius ir mokytojus, ne tik senus komunistus, bet ir savo kolegas – komjaunuolius ar raudonosios gvardijos narius, kurie ne laiku, ne vietoje ne tai pasakė.
Neofašizmas yra greita sniego lavina ir ji jau naikina Rusijos nepriklausomus žurnalistus, poetus, rašytojus, režisierius, aktorius, mokslininkus. Jos spartumą užtikrina akimirkos greičiu ir masiškai platinami smurto reportažai, kurių gausą gali paskatinti kiekvienas „įdavėjas“, kiekvienas savanoris ir PKK samdinys. Iš masių kilę „įdavėjai“ ir samdiniai, kurių šiandien Rusijoje jau skaičiuojami milijonai, mėgsta žiūrėti į šaudomus žmones, pjaustomas priešų galvas, iš po griuvėsių traukiamus užmuštus „priešų“ vaikus. Neofašistinė Z masė yra psichiškai apakę posovietiniai žmonės, kurie kaip ir lavina negalės sustoti tada, kai patys fašistai užmuš Putiną.
Kada ir kaip šios masės prabus, jei Rusijos niekas neketina okupuoti? Ar jie prabus, ar bėgs nuo jo, nes prabudimas reiškia tai, kad jie iki gyvenimo pabaigos bus traumuoti prisiminimų? Sakoma, kad pasitraukti iš karo yra sunkiau, nei jį pradėti. Tačiau dešimtmečius trunka prabudimas iš fašistinio sapno, iš to, kad tau priklauso galia viešpatauti. Rusijos armija pralaimės Ukrainoje, tačiau kas nugalės Rusijos viduje viešpataujantį neofašizmą?
