Nėra liudininko, net gandų, kad Josifas Stalinas dalyvavo tardant ir kankinant bendražygius, aukštus kariuomenės vadus. Tačiau vykdytojams po egzekucijų ir „tardymų“ liepdavo smulkiai papasakoti, kaip elgėsi pasmerktieji, ką sakė, kaip jį keikė.
Raudonosios armijos vyriausiasis vadas ir didvyris Michailas Tuchačevskis, jo nelaimei labai gerbiamas kareivių ir karininkų, neva nutarė pripažinti, kad buvo šnipas. Prieš suskambant komandai „ugnis“, M. Tuchačevskis sušuko: „Tegyvuoja komunizmas! Tegyvuoja draugas Stalinas!“
Vakarų spauda „teismų“ procesus Maskvoje įdėmiai sekė ir nieko negalėjo suprasti. Procesai vyko Kolonų salėje, publika laisvai įleista. Ir „teisiami“ buvo ne kokie nors triušiukai, o užgrūdinti vyrai, matę šalto ir karšto. Juk jie žinojo, kad mirs. Labai paprasta. Jiems sakyta: „Tave sušaudysime, bet šeimai, vaikams ir žmonai nieko blogo nenutiks.“
M. Tuchačevskis kankinimus ištvėrė tik pusę valandos. Matyt, nutarė, kad nėra prasmės, tad „prisipažino“.
Viačeslavo Molotovo (ilgiausiai poste užsilaikiusio užsienio reikalų ministro) žmona, gražiu vardu Žemčiužina (liet. Perlas), visą tą laiką sėdėjo kalėjime. Ji buvo įkaitė, kaip daugelis kitų aukštų sovietijos valdininkų ir karininkų žmonų.
V. Molotovas tarėsi su Joachimu von Ribbentropu, net derėjosi. Tačiau galime būti tikri, J. Stalino įsakymai pasidalyti Europą – vykdyti. Ponia Molotova paleista iš kalėjimo pirmą savaitę po Stalino mirties. Kitos – po mėnesio. Michailo Kalinino, SSRS „prezidento“ žmoną, jauną estukę, paleido jau pirmą dieną. Jos galva dar buvo nuskusta.
Vyrus iš kalėjimų ir konclagerių namo pradėjo leisti tik po mėnesio. Paskelbta, kad valstybės galva „išrinktas“ Klimentas Vorošilovas.
Kaip tik važiavau traukiniu į Lietuvą iš Maskvos. Vagonai buvo prikimšti nusigyvenusių vyrų – prakiurusiais vatinukais ir pilkais veidais. Vyrai iš kažkur jau buvo gavę degtinės. Pakeldavo pilną stiklinę: „Už Klimą!“, bet pašnabždomis. Dar buvo neįpratę nei džiaugtis, nei garsiai kalbėti. Tik po trejų metų (1956 m.) TSKP suvažiavime Nikita Chruščiovas slaptai pranešė apie J. Stalino žiaurumus. Netrukus tekstą išvogė Varšuvoje, nufotografavo, jis nuėjo per visą pasaulį.
Jiems sakyta: „Tave sušaudysime, bet šeimai, vaikams ir žmonai nieko blogo nenutiks.“
N. Chruščiovo pranešime buvo tik pusė teisybės.
Vladimirui Leninui mirus, jo kabinetą buvo užėmęs J. Stalinas. Levas Trockis jame buvo trumpai. Nei pabėgo į užsienį, nei buvo ištremtas. Prieglobstį jam davė Meksika. J. Stalinui tai buvo paranku. Užtenka apie pilietį tik pasakyti „trockistas“, jau gali statyti prie sienos.
Čekistai surado Ispanijos komunistą (kataloną), įkišo L. Trockiui kaip sekretorių. Nutaikęs momentą, iš užpakalio per viršugalvį trenkė kirviu ir užmušė. Meksikos teismas žudiką nuteisė kalėti iki gyvos galvos, bet neseniai paleido. Nuvažiavo į Maskvą. Buvo priimtas.
Užėmęs V. Lenino kabinetą, J. Stalinas paveldėjo ir biblioteką. Didžiavosi kaip sava. Joje buvo viskas, kas rašyta apie carą Ivaną Rūstųjį. Vienos knygos paraštėje ranka parašyta „mokytojas“.
Pirma J. Stalino žmona buvo Nadežda Alilujeva. Tai Sakartvele garsi revoliucionierių šeima. Pagimdė du sūnus – Jakovą ir Vasilijų, dukrą Svetlaną. N. Alilujeva rasta negyva, su šūvio žyme galvoje. Apie tai labai mažai kalbėta. Žinoma, kad tarp jų buvo aštrus ginčas. Ji kaltino J. Staliną, kad jis sąmoningai ukrainiečius žudo badu, atima paskutinius grūdus, o žmonės miršta gatvėse.
Ukrainiečiai prisimena. Yra fotografijos.
Apie N. Alilujevos mirtį nieko nežinoma, nebuvo nei tyrimo, nei tardymo.
Vyresnis sūnus Jakovas buvo tapęs artileristu. Kare su vokiečiais pakliuvo į nelaisvę. Per vieną neutralią valstybę vokiečiai pasiūlė apsikeisti – už Jakovą paleisti kelis jų generolus.
Sandoris neįvyko, nes Jakovas nusižudė.
Vasilijus buvo tapęs visišku alkoholiku. Neišsiblaivydavo mėnesiais. Blaškydavosi, kažin ką išdarinėdavo, reikalaudavo neįmanomų dalykų, sakydavo: „Aš Stalinas, aš Vasilijus Stalinas! Turite tai padaryti.“
Pulko vadas neiškentė ir ryžosi rizikuoti. Smulkiai parašė apie visas Vasilijaus išdaigas ir nusiuntė tėvui.
Mažai išliko J. Stalino ranka rašytų tekstų. Jis žinojo, kad rusiškai rašo keverziškai ir net daro gramatinių klaidų.
Bet jo laiškas Vasilijui išliko. Jis tėviškai atlaidus, net draugiškas: „Tu ne Stalinas. Stalinas – tarybų valdžia. Stalinas toks, kaip apie jį rašo laikraščiai. Stalinas – sovietų valdžios įkūnijimas. Net pats toks nesu!“
Matyti, kad jis tikėjo valdžios mistiškumu. Taip Rusijoje yra nuo Ivano Rūsčiojo laikų, Stalinas dėl to yra pasaulinio lygio nusikaltėlis, jo padėjėjai irgi.
Karui pasibaigus, visas „dvaras“ persikėlė į Kuncevą, priemiestį šalia Maskvos. Ten visas „dvaras“ jautėsi laisviau. Kiekvieną vakarą limuzinai visu greičiu iš Maskvos centro nerdavo į Kuncevą. Išgertuvės būdavo beveik kas vakarą. Nereikėjo nieko kviesti du kartus. J. Stalinas pagalvotų, kad neatvažiavo, nes rezga sąmokslą.
1952 m. kovo 12 d. vakaras buvo labai triukšmingas. J. Stalinas pirmą išgėrė degtinės taurelę, bet prieš gerdamas sukeitė savąją su N. Chruščiovo taurele. Nors šaipėsi, bet nuodų J. Stalinas bijojo rimtai. Paskui gėrė armėnišką ir prancūzišką konjaką, vėliau perėjo prie gruziniškų vynų. Ir šoko pats vienas, rato centre, su garankščiuotais auliniais batais, bet vis nepataikydamas į taktą. Liepė pakviesti dukterį, įsakė jai šokti. Kai atsisakinėjo, čiupo už plaukų kuodo, nutempė šokti į rato vidurį. Paskui liepė sudainuoti „Suliko“ jau antrą kartą per vakarą. Blaškėsi. Tą naktį iki paryčių visi buvo girti ir išsiskirstė. Dvariškiai netgi džiaugėsi. Jei J. Stalinas būtų ant kojų, duotų jiems darbo.
Dabar jis pratrūkdavo kvatojimais, tik neaišku dėl ko.
Jo protas buvo aptemęs, rašo Aino Kuusinen – komunistė, Kominterno veikėja. Rytą, vienas Kuncevo dvariškių paskambino ir pranešė, kad J. Stalino miegamajame nėra. Koridoriuje irgi nebuvo. Galų gale sargybinis jį rado tik su pižama – ant grindų gulėjo šlapimo baloje.
Ką daryti, „dvariškiai“ nežinojo. Bandė pakviesti daktarą, tačiau geriausius J. Stalinas buvo uždaręs į kalėjimą, nes jie sakė, kad gresia infarktas. Du mirė per tardymą.
Galų gale pavyko rasti du gydytojus – ne žydus. Ministras pirmininkas Georgijus Malenkovas įėjo, nusiavė batus. Bijojo pažadinti J. Staliną.
J. Stalinas pirmą išgėrė degtinės taurelę, bet prieš gerdamas sukeitė savąją su N. Chruščiovo taurele. Nors šaipėsi, bet nuodų J. Stalinas bijojo rimtai.
Jau kelias savaites per šalį ritosi represijų banga, žydai kaltinti sąmokslu.
Lavrentijus Berija laikėsi kitaip. Jis buvo 150 cm ūgio storulis. Pamatęs, kad J. Stalinas užsimerkė, jis garsiai sumurmėjo. Taip, kad visi girdėjo: „Mirk, dvokiantis seni.“
Bet J. Stalinas staiga atsimerkė.
L. Berija puolė ant kelių ir čiupo bučiuoti J. Stalino ranką. L. Berija ir J. Stalinas – žemiečiai. Tik skirtingų genčių. Ir pasakė balsiai: „Drauge Stalinai! Ilgimės, kad jūs grįžtumėte.“
Dar tebegulėjo su pižama, nors praėjo jau pusantros paros.
Svetlana nesitraukė nuo tėvo. Ji pasakoja: „Agonija buvo baisi. Jis buvo visai netekęs kvapo. Staiga pakėlė kairę ranką, dešinės jau senokai nevaldė, ištiesė pirštą į viršų. Neaišku, ką tuo norėjo pasakyti, rodė kelią į dangų ar grasino.“
Rengiant publikaciją panaudota „Historia“, BBC, CNN medžiaga.
