Vakar Rusija atakavo Kyjivą 18 raketų. Tarp jų ir „kinžalais“, kuriuos reicho fiureris buvo paskelbęs vieninteliais tokiais žemėj, taigi nenumušamais. Ukrainos oro gynyba visas į būstus, mokyklas ir ligonines paleistas raketas numušė. Išrauta dar viena fašistinės Rusijos iltis.
Atakos prieš Kyjivą dūmai dar nebuvo išsisklaidę, o Rusijos propagandonų armija miestui ir ypač pasauliui jau pasakojo apie rusofobiją Ukrainoje, Lenkijoje, Britanijoje, Lietuvoje ir kitur.
Tai šen, tai ten pasimetusios laike ir erdvėje sielos ir Lietuvoje bei kitur Europoje paskui moskovitų propagandistus kartojo kaip poterius: karas yra blogai, bet rusofobija yra dar blogiau.
Ar nekeista, kodėl niekas nekalba apie frankofobiją, lenkofobiją, japonofobiją, amerikanofobiją?
Net apie kinofobiją nieko negirdėti, nors tai didžiausia pasaulio valstybė ir dar komunistinė. Lietuvoje nėra net germanofobijos. Nepaisant Vokietijos padarytų karo nusikaltimų ir to, kaip aistringai Karbauskis ir Naisių propaganda vienu metu šūkavo, kad štai ateis kryžiuočiai ir išpirks visas Lietuvos žemes, miškus ir dar Šatriją su Medvėgaliu į Berlyną išsiveš.
O rusofobija yra, ir kuo arčiau Rusijos, tuo rusofobija stipresnė.
Dar keisčiau, kad visa tai – frankofobija, germanofobija, lenkofobija, lituanofobija, latvofobija, estofobija, čechofobija, net bulgarofobija ir turkofobija, ką jau kalbėti apie amerikanofobiją anglosaksofobijos forma – pasaulyje tarpsta tik vienintelėje Rusijoje. Iš esmės tai oficiali Moskovijos politika.
Užteko Moldovai pasakyti, kad ji traukiasi iš Nepriklausomų valstybių sąjungos, iškart iš Maskvos atskriejo moldovofobiškas žviegimas apie rusofobiją. Kodėl į tai niekaip nereagavo Armėnija, Uzbekistanas, Kazachastanas, nors jos – tokios pat NVS narės kaip ir Rusija?
Rusija dieną naktį rėkia, kad ji apsupta priešų, kariauja su visu pasauliu ir pačiu velniu, o baigia tą tiradą apie pasiutusią rusofobiją. Bet realybė tokia, kad patys rusai sunkiai serga kiekvienos jiems neįtikusios tautos fobija, įskaitant seniai nukariautas, tokias kaip čiukčiai, buriatai, tuviečiai ir kiti, į kuriuos dauguma rusų žiūri su panieka.
Tai kodėl Lietuvoje ir Europoje visi tik apie rusofobiją kaip didįjį blogį? Atsakymas paprastas: Rusijos propaganda sugebėjo iškišti savo melo pasaką už tikrą, stebuklinę.
„Rusofobijos“ sąvoka, kurią sugalvojo caro cenzorius, poetas F. O Tiutčevas, tapo imperine Rusijos strategija, sukurpta tam, kad nukreiptų mūsų dėmesį nuo agresoriaus aukos skausmo tik į paties agresoriaus jausmus. Vaizdžiai kalbant, rusofobilos miglos skirtos tam, kad mes banditą rašistą laikytume auka, kurio įžeisti jausmai yra svarbesni už jo prievartaujamų ir žudomų žmonių gyvybes.
Vakarykštė raketų ataka prieš Kyjivą, kaip ir ankstesnės, neturėjo jokios karinės prasmės. Kodėl Rusija tai kartoja? Atsakymas turėtų kelti šiurpą. Rusija tas raketas mėnesį kaupė tik tam, kad sudaužytų kokį namą Kyjive, užmuštų porą civilių ir taip patenkintų rusų ukrainofobiją.
Kokia valstybė dar galėtų taip elgtis?
Taip elgėsi tik al-Qaeda ir Islamo valstybės teroristai. Per silpna, atmirusi rusofobija reiškia, kad tautos ir valstybės imunitetas yra nusilpęs, nebeinformuoja apie mirtiną pavojų. O ląstelės, kurios rusofobiją skelbia valstybės ir tautos priešu, užsiima ardomąja, vėžiui prilygstančia veikla.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
