Įsigijau lėktuvo bilietus į Nepalą. Dešimt dienų savo kojomis keliausiu aukščiausių pasaulio kalnų šlaitais, valgysiu vietinių užaugintą maistą, o vienintele prabanga bus dangų remiančių Himalajų vaizdai. Jei pamirščiau trijų dalių jungiamąjį skrydį iš Vilniaus į Katmandu, atrodytų tarsi gamtai draugiška kelionė.
Pasak anglies pėdsako skaičiuoklių, per skrydį į atmosferą bus paleistos maždaug trys tonos anglies dvideginio kiekvienam keleiviui. Į planetos naikinimo automatą dar sykį įmesiu ir savo monetą. Tai pripažindamas turėčiau jaustis be galo kaltas. Tačiau nesijaučiu. Nepažįstu daug žmonių, gyvenančių be šios nuodėmės.
Kritika aviacijai – baisiai erzinanti tema. Ji gali dar labiau supriešinti klimato kaitos klausimu skilusią visuomenę, priversti nekęsti pačios problemos, imti ją ignoruoti ar ieškoti mokslą neigiančios informacijos. Skrydžiai kreipia į akistatą su nenuneigiamu asmeninės taršos indėliu. Pripažinti tai tarša gal ir galima, bet kalbėti apie ją labai nepatogu. Nėra ir paprasto atsakymo, kodėl. Jis glūdi aviacijos, klimato krizės sudėtingumo ir žmogiškos prigimties lydinio šerdyje.
Demonizuoti skrydžiai lėktuvais, veikiant ir milžiniškai kelionių rinkodarai, gerai reprezentuoja ambivalentišką klimato saugos politiką ir atskleidžia, kodėl ji neveikia. Sprendimas, keliauti ar nekeliauti taršiais būdais, paliekamas pačiam keleiviui. Jei skrendant lėktuvui iš dangaus kristų negyvų baltųjų meškų kūno dalys, gal nuo skrydžių ir baidytų. Dabar į atmosferą patenka daugiau nematomų dujų, o raginimas aukoti kelionių patirtį nėra girdimas.
Švedijoje kilęs „skrydžių gėdos“ (angl. flight shame) reiškinys, kai skraidymas pateikiamas kaip itin nedraugiškas aplinkai veiksmas, kurio ne tik reikėtų vengti, bet ir gėdytis, mūsų visuomenėje greitai tikrai neprigis. Visuomenės gerbiamo keliautojo statuse matome priešingą ryšį: kuo daugiau anglies dvideginio per metus iššvaistai, tuo šaunesnis esi, tuo labiau gyvenimas vertas būti geidžiamu pavyzdžiu. Tik pati anglies taršos tema čia šalutinė. Keliauti mums patinka, žavimės kelionėmis, o alternatyvos lėktuvams praktiškai nėra.
Aviacijai tenka 2,4 procento visų žmonijos anglies dvideginio išmetimų. Kiek daugiau nei du procentai skamba kaip nedidelis skaičius, į kurį visai neverta kreipti dėmesio. Juk galimybė skraidyti – viena svarbiausių civilizacijos teikiamų laisvių. Tų dviejų procentų stambumas matomas tik pasukus kiek kitu kampu. Bent kartą skrido tik apie 20 procentų planetos gyventojų. Maža to, daugiausia skraido vis ta pati, darbo ir nedarbo reikalais keliaujanti populiacijos dalis. Apie 70 procentų aviacijos taršos sukuria dešimtadalis. Arba, vėlgi, 2 procentai Žemėje gyvenančių žmonių.
Kai apsvarstau savo elgesį, suprantu, kad kur kas lengviau apriboti kitas vartojimo rūšis, nei visiškai atsisakyti skraidyti.
Palyginti, visas sveikatos apsaugos sektorius su ligoninėmis, transportu, medicinos įranga ir vaistų gamyba šiuo metu sukuria apie 5 procentus taršos šiltnamio dujomis, bet šia sritimi vienaip ar kitaip naudojasi visi planetos gyventojai. Beje, jei per metus skridote bent 10 kartų, buvo keli tarpžemyniniai skrydžiai, greičiausiai patenkate į labiausiai teršiančių keliauninkų būrelį.
Aviacija kreipia mus į nepatogią arba / arba poziciją. Jei esi sąmoningas pilietis, vadovaujiesi mokslu, o ne prietarais, be to, sveiko proto ribose esi susirūpinęs žmonių rūšies ateitimi, supranti skrydžių sukuriamos taršos problemą. Jei linkstama klimato krizę neigti, labai patogu sumenkinti siekiančius kokio nors aplinkosaugos sąmoningumo. Viskas arba nieko – tai dažna mąstymo klaida, į kurią stumia ir radikalūs aktyvistai, ir radikalūs neigėjai. Akivaizdu, toks galvojimo būdas problemos spręsti nepadeda.
Kritika aviacijai – baisiai erzinanti tema.
Kadangi vis dar skraido nedidelė žmonių dalis, aviacija – sparčiai besivystanti šaka. Prognozuojama, kad iki 2040-ųjų skraidančių žmonių skaičius pasaulyje išaugs daugiau nei dvigubai, o skrydžių skaičius padidės nuo 35 iki 53 milijonų kasmet. Netarši aviacija vis dar kūdikystėje. Nors technologijos šioje srityje lyg ir kuriamos, tačiau net ir eksperimentinėje sferoje ryškių rezultatų nepasiekta, ką kalbėti apie naujų išradimų pritaikymą masiniam naudojimui ir tam reikalingą laiką.
Kai apsvarstau savo elgesį, suprantu, kad kur kas lengviau apriboti kitas vartojimo rūšis, nei visiškai atsisakyti skraidyti. Galiu naudotis viešuoju transportu ir daugiau vaikščioti, sumažinti raudonos mėsos vartojimą, nepirkti nereikalingų daiktų ir rūšiuoti. Sveiko proto ribose galiu riboti save, net gauti naudos. Daugiau vaikščiodamas ir valgydamas daržoves tampu sveikesnis. Tačiau į Nepalą pėsčiomis nenueisiu. Privalau pasirinkti tarp klimato saugos ir egzistencinio poreikio pamatyti aukščiausius pasaulio kalnus.
Net ir pasirinkęs klimatą, laimėčiau nedaug. Mano susilaikymas niekaip nepakeistų tūkstančių kitų žmonių pasirinkimų, kurių egzistencinis poreikis lankytis Tailande, Balyje ar Meksikoje paaštrėja kas kelis mėnesius, o noras skraidyti po Europą pigiais ir taršiais skrydžiais užgriūva kas kelias savaites.
Kažin, ar susilaikęs paveikčiau kokį nors kelionių influencerį, kuris visur nuskristų už mane, o įrašais socialiniuose tinkluose tolimų kelionių troškimą sukeltų tūkstančiams. Kažin, ar mano pasirinkimas paveiktų JAV dainininkę Taylor Swift, kurios privatus lėktuvas vien per du šimtus pirmų praėjusių metų dienų į atmosferą paleido 8294 tonas anglies dvideginio.
Galvodamas apie lėktuvų sukuriamą taršą ir jos keliamą vidinį prieštaravimą, prisimenu pirmąjį skrydį. Ant kartoninio bilietų dėklo, šalia skrydžių bendrovės logotipo švietė reklaminis šūkis. Jam pasirinkta prieš 16 šimtmečių gyvenusio filosofo Augustino citata: „Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“. Siekiantiems daugiau pavartyti tą knygą, bet tuo pačiu jaučiantiems ekologinį nerimą, norėčiau priminti, kad prisiimti atsakomybę už visą pasaulio taršą bet kam būtų per sunki užduotis. Turėtume prisiimti tiek, kiek kiekvienas galime, be to, kartais nuo tos naštos ir pailsėti.
