Atsitraukus nuo mokslinių klasifikacijų Lietuvos klimatą galima vadinti tiesiog laukimo klimatu. Gyvendami vidutinių platumų šiaurėje mes nuolat laukiame kol pasirodys saulė. Laukiame pavasario, paskui vasaros. Jai pasibaigus tikimės, kad pasitaikys ilga bobų vasara, galų gale, metų ciklą uždarome šviesos suteikiančio sniego laukimu žiemos šventėms.
Praėjusį sausį stebėjome saulės spindėjimo trukmės antirekordą. Vilniuje per visą mėnesį saulė švietė vos daugiau nei penkias valandas. Nėra paprasta vienareikšmiškai pasakyti, kas dėl to kaltas. Gerokai šiltesni už įprastus orai, debesų neprasklaidę silpni vėjai ar tiesiog atsitikinai susidėję aplinkybės. Visi šie veiksniai čia turėjo įtakos.
Laukimo klimate labai dažnas dar vienas slaptas lūkestis. Sąmoningai ar nesąmoningai tikimės, kad klimato kaita išvaduos mus iš ilgų tamsos mėnesių, tad ir klimato krizės grėsmes dažniausiai stengiamės nustumti į pasąmonę. Šviesos ir šilumos noras glūdi pačiose homo sapiens kilmės gelmėse. Nei ten, iš kur mūsų rūšį kildina mokslininkai, nei mitiniame Edeno sode, tiek apsiniaukusių dienų, kiek Lietuvoje, tikrai nebuvo.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad šiaip ar taip esame pasmerkti gyventi amžiname šviesos disbalanse. Žiemą per tamsu, vasarą šviesos perteklius. Nesvarbu, kaip bepasikeistų klimatas, dienos ilgį lemia platuma, o jos niekaip nepakeisime ir savo teritorijos į pietus neperstumsime.
Gerovės valstybėje kiekvienam Lietuvos piliečiui turėtų priklausyti bent kelios savaitės kompensuojamos šviesos terapijos pietų kaštuose.
Žvelgiant į šviesiąja pusę, mėlyno dangaus matome daugiau. Metinis saulėtų valandų kiekis Lietuvoje paskutiniais dešimtmečiais paaugo apie 7 procentus. Tiesa, tokia tendencija stebima pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį. Žiemos mėnesiais ryškiai matoma tendencija, kad Lietuvos vakaruose šaltuoju sezonu saulė taip pat pasirodo dažniau, o rytinėje Lietuvos pusėje, ir ypač Vilniuje, visais žiemos mėnesiais stebimas saulės spindėjimo trukmės sumažėjimas, kuris gruodį siekia 18, sausį 14, vasarį – 19 procentų. Taigi, vilniečiai su šiltesnėmis žiemomis gauna ir ilgalaikę sluoksninių debesų užsklandą, liaudyje dabar jau be jokios ironijos, greičiau su grauduliu, vadinamą cepelininiu dangumi.
Galbūt todėl savo aplinkoje matau vis daugiau sezoninių klimato migrantų. Kas tik gali sau leisti dirbti nuotoliu arba visai nedirbti, žiemai išvyksta ten, kur daugiau saulės, o jos daugiau praktiškai bet kur piečiau mūsų. Dalis šių sezoninių migrantų taip ir nebegrįžta. Nieko nuostabaus, saulės stoka kenkia sveikatai. Gerovės valstybėje kiekvienam Lietuvos piliečiui turėtų priklausyti bent kelios savaitės kompensuojamos šviesos terapijos pietų kaštuose.
Vis tik tamsiausias laikas jau praeityje. Dabar laukimas taps malonesnis ir vis labiau rezultatyvus. Diena nuo žiemos saulėgrįžos jau pailgėjo daugiau nei dviem valandomis. Kartu su ilgesnėmis dienomis pamažu sugrįš ir saulė, o jai sugrįžus galėsime pereiti į naujus laukimo etapus – laukti pavasario, vasaros ir vėl išgyventi visą laukimo klimato ciklą iš naujo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
