Gyvos transliacijos – tiesiai iš neišsiskiriančios (netgi kiek pagyvenusio stiliaus) virtuvės, įrengtos bute, kur gyvena ne tik pagrindinis Turkijos opozicijos kandidatas į šalies prezidentus su žmona, bet ir jo pusseserė iš motinos pusės. Ir pažadas, kad pavasaris ateis. Tokią komunikaciją su rinkėjais renkasi Kemalis Kiličdarolu – žmogus, galintis tapti naujuoju Turkijos prezidentu.
Recepas Tayyipas Erdoganas, kaip ministras pirmininkas, o vėliau ir prezidentas, Turkiją valdo beveik du dešimtmečius. Jo valdymo laikotarpis išsiskiria visuotiniais protestais ir prieš jį nukreiptu, bet žlugusiu kariniu perversmu. Konservatyvi vidaus politika ir vis garsiau tarptautinės politikos klausimuose skambantis Turkijos vardas padeda R. T. Erdoganui ir jo partijai išlaikyti itin aukštą populiarumą. Ir 2014 m., ir 2018 m. R. T. Erdoganas prezidento rinkimus laimėjo lengvai, dar pirmame ture surinko daugiau nei 50 proc. rinkėjų paramos. Jo vadovaujama partija užtikrintai pasirodė daugelyje parlamento rinkimų. Šiemet vyksiančiuose rinkimuose šiam politikui gali tekti grumtis antrajame rinkimų ture, kur lauktų Respublikonų partijos lyderis K. Kiličdarolu.
74-erių K. Kiličdarolu – ekonomistas, ilgus metus praleidęs valstybės tarnyboje, vėliau – žengęs į politiką ir tapęs vienu pagrindinių Turkijos opozicijos veidų. Politikas kilęs iš neturtingos šeimos, dėl ypač sunkios finansinės padėties jam teko dirbti arbūzų laukuose, gaminti maistą traukinių stotyje, tačiau buvo itin gabus mokinys. Baigęs studijas viename geriausių Turkijos universitetų, dirbo mokesčių inspektoriumi. Vėliau, kildamas karjeros laiptais, vadovavo vienai Turkijos socialinės apsaugos institucijų. Baigęs valstybės tarnautojo karjerą ir patraukęs Respublikonų partijos dėmesį, K. Kiličdarolu žengė į politiką.
Jo ilgametė politinė karjera neišsiskiria ypač ryškiomis pergalėmis, tačiau K. Kiličdarolu tapo pagrindiniu Turkijos opozicijos kandidatu 2023 m. prezidento rinkimuose. Jo užnugaryje – šalies politinių judėjimų būrys. Remdami K. Kiličdarolu, į vieną rinkiminį bloką susijungė ir liberalai, ir konservatoriai, ir socialdemokratinėms idėjoms atstovaujantys politikai. Tarp politinių bendražygių galima rasti net ir buvusių R. T. Erdogano rėmėjų. Tiesa, tokia didelė parama per pastarąjį dešimtmetį – beprecedentė, vis dėlto, toli gražu nežada lengvų pergalių.
Daugelyje visuomenės nuomonių apklausų matyti nedidelė K. Kiličdarolu persvara prieš R. T. Erdoganą. Nors šalį ištiko siaubingi žemės drebėjimai ir juos lydėjo skandalai, prastos Turkijos ekonominės situacijos – R. T. Erdoganas išsaugojo populiarumą. Kai kurių apklausų rezultatai netgi rodo, kad daugiau nei 50 proc. rinkėjų balsų ir trečia iš eilės dabartinio Turkijos vadovo pergalė pirmajame rinkimų ture – vis dar reali galimybė. Tačiau labai tikėtina, kad turkams teks rinktis balsuoti antrajame prezidento rinkimų ture. Jame apklausos taip pat žada atkaklią kovą – nuo tada, kai K. Kiličdarolu tapo vieningai remiamu opozicijos kandidatu, apklausos jam prognozavo ir lengvą pergalę antrajame ture (turint daugiau nei 10 proc. persvarą prieš R. T. Erdoganą), ir galimą pralaimėjimą.
Iki šiol K. Kiličdarolu patirtos rinkiminės nesėkmės kelia nemažai klausimų dėl jo galimybių laimėti ir šių metų rinkimus. Nuo tada, kai tapo Respublikonų partijos lyderiu 2010 m., politikas nesugebėjo reikšmingai padidinti partijos populiarumo Turkijoje. Tačiau reikia nepamiršti, jog vieną reikšmingą pergalę pasiekti pavyko – per 2019 m. vykusius savivaldos rinkimus beveik visi didžiausi Turkijos miestai išrinko merus iš opozicinių partijų, daugiausia – Respublikonų partijos. Nesėkmės šių metų prezidento rinkimuose atveju, bet kokia tolimesnė K. Kiličdarolu politinė karjera greičiausiai pakibtų ant plauko.
Ekspertai pastebi, kad ramus ir intelektualus būdas taip pat gali apsunkinti galimybes pervilioti rinkėjus iš gana charizmatiško prezidento R. T. Erdogano rėmėjų būrio. Galiausiai, prieš tapdamas vieningos opozicijos kandidatu, K. Kiličdarolu net nebuvo geriausiai vertinamas Respublikonų partijos politikas – pasak apklausų, geriausius šansus laimėti prezidento rinkimus turėjo sostinės Ankaros meras Mansuras Yavašas. Tarp kitų lyderių buvo įvardijamas ir Ekremas Imamoglu, net du kartus iškovojęs pergalę prieš R. T. Erdogano remiamus kandidatus kovoje dėl Stambulo mero pozicijos. Visa tai tik padidina spaudimą K. Kiličdarolu.
Kiličdarolu turi istorinį šansą į valdžią Turkijoje grąžinti opozicijos partijas, pirmą kartą taip vieningai siekiančias užbaigti jau daugiau nei du dešimtmečius trunkantį R. T. Erdogano ir jo vadovaujamos Teisingumo ir vystymosi partijos dominavimą.
K. Kiličdarolu sėkmės atveju, tai būtų didelė pergalė ne tik pačiam politikui, bet ir jo atstovaujamai Respublikonų partijai. Pradedant modernios Turkijos tėvu laikomo Mustafa Kemalio Atatiurko lyderyste, baigiant ilgamečiu buvimu opozicijoje – šios partijos istorija sudėtinga ir įdomi. Respublikonų partiją 1923 m. įkūrė pirmasis Turkijos prezidentas M. Kemalis. Nepaisant šios politinės partijos dominavimo pirmaisiais modernios Turkijos valstybės dešimtmečiais, kiek vėliau minėtos partijos įtaka gerokai sumažėjo. Respublikonų partija nėra turėjusi jai priklausančio prezidento nuo pat 1950 m., ministro pirmininko – nuo 1979 m., parlamento pirmininko – nuo 1999 m. Jei partijai pavyktų gerai pasirodyti vienu metu su prezidento rinkimais vykstančiuose parlamento rinkimuose, o jos lyderis K. Kiličdarolu užimtų prezidento poziciją (šiandien – ypač svarbią dėl šalyje galiojančios prezidentinės sistemos) – tai būtų ryški respublikonų pergalė.
Tarp K. Kiličdarolu pažadų vidaus politikoje – stiprinti parlamentinę demokratiją, perleisti parlamentui dalį prezidentui skirtų galių. Šis pokytis – esminis jį remiančių opozicijos partijų susitarimo objektas, kuris, pergalės atveju, turi būti įvykdytas kuo greičiau. Tai didelis kontrastas, žvelgiant į tai, jog R. T. Erdoganas Turkiją reformavo taip, jog dauguma galių sukoncentruota prezidento, o ne parlamento rankose. Ši reforma tampa vienu kertinių skirtumų tarp abiejų pagrindinių kandidatų į prezidentus. Kaip pastebi politikos apžvalgininkė Gonul Tol, „K. Kiličdarolu ir savo šalininkams, ir oponentams žinomas kaip sąžiningas žmogus. R. T. Erdoganas vadovauja valstybei, giliai paskendusiai korupcijoje, o K. Kiličdarolu sukūrė karjerą kovodamas su korupcija“, tad pažadas pakeisti valstybės valdymo sistemą ir kovoti su korupcija gali tapti vienu veiksnių, traukiančių rinkėjus atiduoti balsą už jį.
Tarp pažadų užsienio politikoje – artimesni santykiai su partneriais Vakaruose. K. Kiličdarolu žada, jog pergalės atveju šalis stiprins santykius ir su NATO sąjungininkais, ir su Europos Sąjunga. Tarp pažadų – siekis atkurti derybas dėl narystės su ES, taip pat – neblokuoti Švedijos narystės NATO. Be kita ko, K. Kiličdarolu atstovai teigė, jog opozicijos pergalės atveju Turkija įgyvendintų Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, kuriais raginama paleisti du šiuo metu kalėjime esančius aktyvistus: prokurdiškos Liaudies demokratų partijos lyderį Selahattiną Demirtašą ir žmogaus teisių gynėją Osmaną Kavalą.
Akivaizdu, jog Turkijos laukia be galo įdomūs rinkimai. K. Kiličdarolu turi istorinį šansą į valdžią Turkijoje grąžinti opozicijos partijas, pirmą kartą taip vieningai siekiančias užbaigti jau daugiau nei du dešimtmečius trunkantį R. T. Erdogano ir jo vadovaujamos Teisingumo ir vystymosi partijos dominavimą. Tiesa, išlieka ir didelė tikimybė, kad toks pokytis neįvyks – nuomonių apklausos rodo, jog R. T. Erdoganas ir toliau labai populiarus politikas – jo populiarumas toks didelis, kad pergalę gali nuskinti dar pirmajame rinkimų ture. Be kita ko – dabartinio šalies vadovo vedama partija vis dar populiariausia politinė jėga šalyje. Kokiu keliu pasuks Turkija, pamatysime jau po mėnesio.
