Labai dažnai galvoju apie kurmius, gal net pernelyg dažnai. Labiausiai apie tuos, kurie Vilniuje, poeto mistiko Oskaro Milašiaus gatvėje, įkalinti tarp dviejų plačių kelio juostų ar Antakalnio „trikampyje“ tarp išsišakojusio Nemenčinės plento ir Lizdeikos gatvės. Tokių vietų apsčiai, kurios lyg savaime, natūraliai virtę jų getais, ir tikrai nereikia prisirišti prie geografijos ir kartografijos. Pro tuos kurmius pravažiuoju dažnai, man jie neišeina iš galvos, net vogčia pagalvoju, jog su jais esu užmezgęs latentinį ryšį.
Su tais asfalto ir žmogaus gyvenimo būdo įkalintaisiais, atskirtais ir neturinčiais menkiausios galimybės ištrūkti ar išplėsti savo medžioklės plotus. Be jokios abejonės, tai mano paties susireikšminimas ir bandymas sau įrodyti, jog esu empatiškas. Greičiausiai patiems kurmiams viskas iš esmės gerai: maisto užtenka, kažkaip tuose keliuose aruose išsibado. Nors reikia pripažinti – jų horizontas nėra platus, bet juk tokios izoliacionistinės politikos griebėsi ne patys, kaip kad kai kurie kaimynai rytuose. Geriau yra tiems Antakalnio „trikampyje“ – turi bent tris išlakius beržus ir berželių gojelį.
Tiems O. Milašiaus gatvėje – jau ne kas, sąlygos kenksmingos, iš abiejų pusių nuolat slenka mašinos it kanalizacijos vamzdžiais visas mūsų gyvenimas. Vilniaus savivaldybei, o ir kitoms, primygtinai siūlau tas niekam nepasiekiamas vietas skelbti Kurmių respublikomis. Bent taip išreikštume jiems deramą pagarbą ir susirūpinimą, t. y. it Poncijus Pilotas nusiplautume rankas. O ir skatins gimtojo krašto pažinimą, moksleiviai per poezijos pavasarėlių šventes čia galėtų deklamuoti eiles – apie kurmius ir „nykų“ jų gyvenimą. Patiems kurmiams, be abejo, į visa tai nusispjauti. Tiesa ir tai, kad jiems primetu savo žiūros tašką, idant galėčiau čia rodyti savo atjautą. Žinau, nereikia jiems jos.
Nors ne, žmonės geriau tegul nieko nedaro, nesikiša. Kur žmogus – ten disbalansas ir noras paveržti, valdyti, diktuoti sąlygas ir teršti. Taip, nesimpatiškas man žmogus. Kurmiai ir Velykas švenčia kažkaip tikriau ir gražiau – nekreipia dėmesio į datas, nesikuičia ir be perstojo nečirškina virtuvėse, švenčia kiekvieną dieną, iriasi tomis statybininkų rankomis požemių karalystėje, medžioja, adoruoja tamsos šviesą ir juda pirmyn. Be susireikšminimo ir garbės troškulio. Jų tiesiog netroškina. Geras ženklas. Asketiškumo, saiko ir kuklumo, kuris puošia.
Man gražu, kai kiekvieną pavasarį pražysta vis nauji juodi kurmiarausių žiedai miestų gojuose, palaukėse, skveruose... Tie juodi žiedai pilni gyvybės – kaip niekas kitas, o tos kurmių suformuotos kalnų perėjos, gėlynai – mano tikrosios šventyklos, mirtis ir prisikėlimas. Ir tose šventyklose tikrai daugiau dievo nei marijų tranzistoriuose ar įstaigose, kuriose dievas tėvas dažnai yra homofobas ir naftalino sergėtojas. Bet tiek to – kiekvienam savos iliuzijos ir visi turime teisę jomis svaigintis. Viskas gerai iki ribos – kol savo iliuzijų nebandai primesti kitam ir nesijauti viršesnis, kokybiškesnis, geresnis. Čia ir yra matyt demokratinės, pliuralistinės visuomenės pagrindas. Kurmiai man tikrieji šventikai juodomis kamžomis ir demokratai.
Šiaip ar taip, žmogui ne(pa)tinka kurmiai, juos diskriminuoja, engia, žudo. Kurmiai atstumtieji, raupsuotieji. Kaip kokie vilkai ar blusos. Aš už blusų, vilkų ir kurmių teises! Veja juos visi iš savo neva angliškų pievelių, kuriose seniai nėra gyvybės, tik sumauta estetika, be turinio, stato spąstus, į kurmiarausius grūda karbidą, pūdytą silkės galvą, pila užrūgusių dilgėlių sunką, stato juos neva atbaidančiu malūnėlius, mauna skardines ant strampgalių – idant barškėdamos ir skelbdamos savo „gerąją naujieną“ vytų juos iš kiemo. „Tavo veja – tavo pasirinkimas“ – taip dabar skelbia eteryje besisukanti žoliapjovių reklama.
Žoliapjovės, kurias tuojau užves pusė Lietuvos, kurmiarausių taip pat netoleruoja, pasišovusios viską išlyginti ir tikrai yra atėmusios klausą galybei kurmių. Kurmiams karą nesąmoningai esame paskelbę seniai, o šie, tiesa, jau puikiai perkandę partizaninio karo principus. Kurmis yra kitas, svetimas... Net ir šunys į juos žiūri abuojai, vis ir taikosi kaip apšlapinti kurmiarausį ir kaip taisyklė savo krūveles palieka ant jų viršūnių. O kur dar propaganda, dezinformacijos kampanijos – jų vardu esame pavadinę net kažkokį cheminį preparatą, kuris neva atkemša vamzdžius ir juose tirpto mūsų riebų gyvenimą, plaukus ir apnašas. Net šiltėjančios žiemos nebe jų pusėje, šios nebeleidžia apmirti, ramiai paspoksoti požemių televizorių, „Terraflix“ serialų, o paskui jau prisikelti...
Ne viska taip blogai, juos gerbia bent archeologai – pavasarį kurmiai iš po žemių, iš kultūrinių sluoksnių paprastai pavasariais išstumia įstabių artefaktų. Pasidairykit į kurmiarausius ant piliakalnių ar šalia jų. Archeologai...Toks tokį supranta. Beje, aklieji, neregiai savo žargone viens kitą be jokios užgaulios potekstės vadina kurmiais. Čia saviironija, kuri be abejo yra sveikatos ženklas, suprantama ir gerbtina. Nemato, bet regi – uosle, klausa, pirštų galais.
Turėjau ir aš nusipirkęs spąstus kurmiams, bet greitai juos pakabinau ant vinies, ant sienos. Brolis po šiai dienai siunčia nuotraukas su lavonėliais: „Kailiukų nebedaug tetrūksta iki žmonai išeitų visi kailiniai!..“ Man, kaip išaugusiam norviliško humoro tradicijoje, gal kiek ir juokinga, nors išties nelabai. Švelnus kurmių aksomas, zomšas... It bobutės juoda liemenė – turėjo tokią, nudryžusią, bet šiltą, jaukią.
Ar esate kada vogčia stebėję besirausiantį kurmį, vis kylantį tą stebuklingą žemės kauburėlį? Linkiu to. Pamatyti. Subtilu, jautru, atima žadą. Čia it stebėti vėžį, žnyplėmis dorojantį auką, it dar aklą jauniklį, lūpomis ieškantį motinos spenio. Regis jis tai daro su tokiu malonumu ir meile, juvelyriškai... Iš jų reiktų mokytis kantrybės ir subtilumo.
Pabaigai tepacituosiu labai garsų, bet niekieno nežinomą senovės japonų poetą Hanten No Aru Hokuro (斑点のあるほくろ):
kurmiarausis
gulėjau embriono poza po juoda obelim apsikabinęs kurmiarausį.
ir stebėjau kaip jis pamažu virsta mano Fudzijama.
ir meldžiausi trejybei: NUŠČIUVĘS DANGUS – NEVILTIS – NEŠLOVĖ.
Ir klausiaus vėjo švilpesio, sklidusio iš žemės angos, iš kito manęs. - - - kalnai yra iš aklumo.
Tas votimis nusėtas žemės ir mano kūnas ir yra tikrasis paskutinės vakarienės stalas, o iš tų kurmiarausių, žemės krūtų spenelių ir srūva energija, turinys, laisvė, reivas ir rokenrolas. Ir jei turi paslapčių, kuriomis norėtum su kuo nors pasidalinti, būti išgirstas ir suprastas – gali jas patikėti kurmiarausio angai. Tau viskas bus atleista.
P. S. Kaip įprasta, rekomendacija: eikite į tyrus ar pas vienišystę išpažįstančius kurmius, kad ir tuos O. Milašiaus gatvėje, ir tykiai laukite, kol išvysite iš žemės paviršiaus kylantį žemės kauburėlį... Jei tai atrodytų pernelyg nepriimtina, nukakite bent iki Vilniaus paveikslų galerijos (Didžioji g. 4, Vilnius), į parodą „Iš Žemaitijos dvarų kolekcijų. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinys“. Užteks ir to, jei pamatysite tik du paveikslus. Vienas iš jų – Vincento Slendzinskio (1837-1909) „Senutė veria siūlą į adatą“ (1860), kitas – Romano Švoinickio (1845-1915) „Vaiskis renka musmires“ (1897). Gal ir suprasite apie ką aš, bet gal ir ne – juk kiekvienas turime teisę išpažinti savo iliuzijas.
2023 m. balandžio 8 d.
