Politinių trajektorijų požiūriu chaosas gali būti horizontalus – masių, vertikalus – valdžių, ir mišrus. Horizontalusis kyla, kai masės – mitologinė liaudis – nebesusitaria, nesugeba kooperuotis. Apie horizontalų chaosą dažniausiai kalbama iškreiptai vartojant žodį „anarchija“, nors politinė anarchija pirmiausia yra horizontalių bendruomenių gebėjimas susitarti.
Mišrus chaosas, arba suirutė, yra labiausiai paplitęs, atsiranda, kai valdžia ir pilietinė visuomenė praranda ryšius. Tai gresia šalims, kuriose silpna demokratija, autoritarinė valdžia negeba iškovoti ypatingų privilegijų. Taip nutiko Ukrainoje iki 2013–2014 m. Euromaidano revoliucijos.
Vis dėlto mus domina vertikalių chaosas, kai šalyje, kurioje vyrauja autoritarinės ir griežtos vertikalės tradicija, kur žmonės kitaip ir nesuvokia valdžios, atsiranda daug griežtų vertikalių, nesusišnekančių tarpusavyje. Tada prasideda vertikalių, caro valdžios suirutė, vienintelio suvereno, pateptojo fragmentacija. Tokie atvejai Rusijoje jau kelis kartus nutikę: 1598–1613 m. apsišaukėlių carų laikotarpiu bei 1917–1922 m. tarp vasario revoliucijos, spalio bolševikų perversmo ir pilietinio karo.
Šiandien vėl kalbama apie didėjančią Rusijos suirutės grėsmę, kuri gali tęstis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų ar net virsti grėsme pasaulio saugumui, ginkluotais nusikalstamų grupuočių susidūrimais ir pilietiniu karu.
Tie, kas stebi įvykius Rusijos viduje, ne tik Kremliaus propagandines grimasas, jau pastebėjo didėjančios suirutės simptomus: karinius, ekonominius, politinius ir, labai svarbu, kognityvinius – mąstymo suirutę. Dabar apie šiuos simptomus iš eilės, nors jie vienas kitą lemia ir kuria bendrą – kumuliatyvų – efektą.
Svarbiausia šiandien yra didėjanti karinė suirutė, kuri pasireiškia mobilizacine netvarka, milžiniška korupcija ir kleptokratija, privačių karinių bendrovių (PKB) ir tautinių gvardijų gausėjimu bei šių grupuočių atvirais, viešais konfliktais, įžeidinėjimais. Pradžioje žinojome tik PKB „Wagner“, ji dar iki 2022 m. karo veikė Sirijoje, Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR), taip pat Sudane, Malyje, Libijoje (nesėkmingai), Mozambike. Galiausiai PKB „Wagner“ užsienio veiklų centras persikėlė į CAR, išstumdamas Prancūzijos karines struktūras iš šios diktatoriškos „respublikos“. Prancūzijai tai svarbi tema, kuri lemia ir prezidento Emmanuelio Macrono, ir Vyriausybės laikyseną.
Šiandien vėl kalbama apie didėjančią Rusijos suirutės grėsmę, kuri gali tęstis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų ar net virsti grėsme pasaulio saugumui, ginkluotais nusikalstamų grupuočių susidūrimais ir pilietiniu karu.
PKB „Wagner“ konfliktuoja ir su Turkijos kariuomene Sirijoje. Kol kas tai dar nevirto atviru karu, tai tik susišaudymas, žudynės per tarpininkus (proxy karas). Pradžioje „Wagner“ „karo šunimis“ tapo buvę kariškiai arba Rusijos saugumo darbuotojai, kurie, dar būdami 40 metų, tapę pensininkais arba palikę pagrindinę tarnybą dėl finansinių sumetimų, įstojo į bendrovę. Kita grupė – savanoriai, kariavę Rusijos pusėje Donbase 2014–2022 m. ir nebegalėję gyventi be gerų pinigų ir patologinio skerdynių malonumo. Visi jie nuspręsdavo užsidirbti užsienyje, žudydami ir prievartaudami, plėšdami vietos gyventojus ir saugodami jų oligarchus, karalius ir kitus, turėjusius pinigų ir kvailumo juos samdyti.
Vis dėlto tai specialiųjų pajėgų elitas, mokantis kariauti, suprantantis, kas yra mūšiai, žvalgyba ir kontržvalgyba, kaip organizuojamos saugumo sistemos. Prasidėjus aktyviajai karo fazei Ukrainoje, į nusikalstamų karinių struktūrų būrius pradėta priimti ir atsitiktinius savanorius ir, svarbiausia, dešimtis tūkstančių kriminalinių nusikaltėlių – jie neteisėtai pasiimami iš kalėjimų. Šių asmenų, dažniausiai nuteistų už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, rekrūtavimas į šturmo, o, vadinasi, mirtininkų būrius iš esmės pakeitė PKB „Wagner“ būklę.
Žuvus daugeliui „karo šunų“, juos pakeitė nusikalstamo pasaulio organizuotų gaujų vadeivos, pradėję perimti rekrūtavimo kalėjimuose, nusikaltėlių grupavimo, tiekimo, finansų surinkimo, bausmės, žvalgybos ir kontržvalgybos vaidmenis ir, atitinkamai, ėmę kriminalizuoti „Wagner“ leksiką, moralę, vidinius įstatymus, mąstymo būdą. Tyrėjai pastebi, kad į pirmąsias fronto linijas dažniausiai keliauja kalėjimo beturčiai: žemiausios kastos atstovai arba „raudonieji“, skundę ir bendradarbiavę su kalėjimo valdžia. Kiek rečiau, tik dėl patriotizmo, įkalbėti ar priversti, ten pakliūva kalėjimo „mužikų“ kasta – darbininkai.
Įdomiausi reiškiniai vyksta su „ypatingaisiais“ („blatniaisiais“) ir gaujų vadeivomis, kurie išsiperka ir patys eina rekrūtuoti, rūpintis tiekimu, pinigų surinkimu iš verslininkų ir oligarchų, tai yra legalizuoja reketą. Jie išsiperka laisvę, tačiau nebegali pabėgti nuo „Wagner“ saitų. Stiprėjančios kriminalinės-karinės struktūros iš savo valdų tuoj pat išstumia policiją ir konkuruoja su Rusijos Federacijos federaline saugumo tarnyba (FSB) bei Rusijos kariuomene, net su vadinamosiomis Luhansko ir Donecko savanorių armijomis.
Kariškiai laiko nusikaltėlius, samdinius mažiausiai oria kariuomenės dalimi, prilygstančia nebent tokiems pat beviltiškiems mobilizuotiems („mobikams“), o „Wagner“ samdiniai niekina kariuomenę, jos karininkus, laikydami juos bailiais, korumpuotais, nepatikimais. PKB „Wagner“ tapo didžiule tarptautine karo ir kitų nusikaltimų verslo kompanija, kuri valdo milijardus dolerių ir veikia daugelyje šalių, ne tik Ukrainoje.
Vis dėlto greitai Rusijos valdininkai, oligarchai, kariuomenės vadai perprato PKB „Wagner“ verslą, jo galimybes ir grėsmes. Daugelis jų pradėjo pavydėti ir bijoti „Wagner“ vadovo, nusikaltėlio ir Putino „virėjo“ Jevgenijaus Prigožino, jo padėjėjų. Pavydas, grėsmė, valdžios troškimas, griežtos vertikalės nusilpimas, kariuomenės neefektyvumas paskatino ir kitus oligarchus milijardierius kurti asmenines PKB. Atsirado „Rusijos saugumo sistemos“, „Slavų korpusas“, „Map“, „Vanagas“, „Redutas“, „Skydas“, „Patriotas“ ir kitos.
Kai kurie šių bendrovių veikėjai – tarptautiniai nusikaltėliai – pradėjo konfliktuoti tarpusavyje negalėdami pasidalyti veiklos sferų, finansų ir viliodami kompetentingiausius „karo šunis“ iš vienos bendrovės į kitą. Šiandien jau kalbama apie dešimtis įsikūrusių ar tik formuojamų bendrovių, visos nelegaliai legalios. Jų oficialiai nėra, nors visur Rusijoje kaba skelbimai, kviečiantys eiti pas juos „dirbti“. Slaptai registruojamos kompanijos – dar vienas politinės-administracinės suirutės bruožas.
Valdo konspiracinis mąstymas: jei yra PKB, manoma, kad veikiausiai tiesiogiai ar per artimus žmones jas įgaliojo Vladimiras Putinas, nors neaišku, ar jis visas PKB atsimena ir galėtų išvardyti. Atitinkamai, šios struktūros nemoka mokesčių, tačiau surenka ir disponuoja milžiniškais pinigais, siekia didinti privačios vertikalės galią. Privačios karinės bendrovės, suaugdamos su oligarchiniu kapitalu, augina naujus mažuosius diktatorius, putinus ir sukuria prielaidas oligarchų karui. Karinės bendrovės organizacinius ir verslo centrus, saugumo sistemas perkelia į Rusiją, centrus Maskvoje, Sankt Peterburge, Sevastopolyje, Jekaterinburge. Oligarchai pamažu kuria savo „stogus“, apsaugas – karines struktūras, ginkluotas ne tik automatais, bet ir malūnsparniais, tankais, haubicomis ir lėktuvais, bando bendradarbiauti su korumpuotomis karinėmis ir saugumo sistemomis, taip jas ardydami iš vidaus.
Nieko panašaus Rusijoje nebuvo nei po Pirmojo, nei po Antrojo pasaulinio karo, nei po 1990 m., kai tuometė mafija, palyginus su PKB milijardinėmis investicijomis ir profesionalizmu bei politine įtaka, pastebima šiandien, buvo mažyčiai mėgėjų būreliai. Kai kurie politikos analitikai, pavyzdžiui, Igoris Jakovenka ir Andrejus Piontkovskis, prognozuoja, kad chaosas virs ne pilietiniu, o didžiųjų gaujų, mafijų karu. Ne visai sutinku su jais, nes įsitrauks ir partizaninės grupuotės: nacionalanarchistinė „Liaudies valdžia“ (pagal analogiją su carizmo laikotarpiu veikusiais „liaudininkais“ anarchistais), liberalnacionalistinis legionas „Laisva Rusija“ ir kitos šiandien vos matomos karinės opozicijos grupės.
Galiausiai, kalbant apie karinio chaoso galimybę, galima užsiminti, kad regionai, kurių gubernatoriai jau yra paskirti atsakingais už mobilizacijos eigą, ekipuotę bei pirminį tiekimą, patys sudaro karių sąrašus, kuria ginkluotus būrius. Diktatoriaus Ramzano Kadyrovo kariauna – ryškiausiais atvejis. Panašūs procesai vyksta ir Dagestane, ir Osetijoje. Apskritai, Kaukazo ir Užkaukazės respublikų ir tautų katilas kaista.
Didėjantį karinį chaosą tikėjosi ir vis dar tikisi suvaldyti V. Putinas, saugumo struktūros bei vidaus kariuomenė, vadovaujama generolo ir didelio oligarcho Viktoro Zolotovo. Tačiau V. Putinas ne tik silpsta, bet ir kvailėja ne kas mėnesį, o jau kas savaitę. Diktatoriaus mentalinė degradacija matoma kiekvienam, kas tyrinėja jo kalbas (kai tik jis neskaito, ką parašė patarėjai). Be popieriaus jis kartojasi, sako banalybes, visiškas kvailystes ar seksistines vulgarybes, serga paranoja, vis dažniau naudojasi antrininkais, prarado diplomatijos jausmą tarptautiniuose santykiuose, gyvena geopolitinių ir ekonominių fantazijų pasaulyje. Jis tapo protiškai neveiklus ir, veikiausiai, visam laikui. Jo samprotavimai nuspėjami kaip kiekvieno klinikinio ligonio, ir jam reikalinga psichologinė, kognityvinė pagalba. Vis dėlto jis absoliutus diktatorius, ne „ligotas senelis“, todėl pagalbos nesulauks.
Jis tapo protiškai neveiklus ir, veikiausiai, visam laikui. Jo samprotavimai nuspėjami kaip kiekvieno klinikinio ligonio, ir jam reikalinga psichologinė, kognityvinė pagalba.
Diktatorių paradoksas: gauti geriausią pasaulyje pagalbą, kai gydomas vėžys ar Parkinsono liga, tačiau nesulaukti kognityvinės pagalbos, nes ji kėsinasi į paranojinius politinius teiginius, jų logiką ir struktūrą. V. Putinas karinio chaoso ne tik nevaldo, o veikiausiai ir nebesuvokia, kas vyksta, šabloniškai svajoja, kaip sutriuškins „Kijevo režimą“, pažemins NATO ir parodys Amerikai, koks jis kietas. Neatrodo, kad Rusijos saugumas sugebės suvaldyti didėjantį karinį chaosą. Teoriškai tam jėgų turi pakankamai, ir jei saugumas būtų vienalytis, tai padarytų. Tačiau aukščiausio rango saugumiečiai, matydami kvailėjantį diktatorių, patys pradeda ieškoti globos, nebepasitikėti vienas kitu, dairosi pelningų, turtingų privačių karinių kompanijų bendrystės arba bėga į užsienį.
Šį chaosą dar galėtų įveikti Rusijos kariuomenė, Krašto apsaugos ministro Sergejaus Šoigu ir generalinio štabo vadovo Valerijaus Gerasimovo tandemas. Tačiau ir kariuomenės viršūnėse, tarp aukščiausio rango generolų, daugėja nesutarimų, skatinamų J. Prigožino ir korupcijos. Išgelbėti Rusiją nuo karinio chaoso galėtų Rusijos kariuomenės sėkmė Ukrainos fronte. Tačiau ir to nematyti. Net jei greitai J. Prigožinas būtų pašalintas, privačių karinių struktūrų gausėjimas jau prasidėjo ir nematyti jėgos, suvaldysiančios šį procesą.
Kitos chaoso rūšys yra ekonominis, finansinis, teisinis, administracinis ir kalbinis-kognityvinis. Veikiant labai stiprioms Vakarų sankcijoms ir Rusijos verslams bandant išsigelbėti per šešėlines ekonomines struktūras, auga nelegalaus finansinio kapitalo mastas, o bankai pradeda vykdyti šešėlines operacijas, kinta sutarčių vykdymo ir netesybų arba apgaulės dydžiai, vis mažiau susigaudoma, kur ir kiek yra pinigų, kas veikia ir neveikia. Ekonomikos „šešėlizacija“ skatina turto persiskirstymo procesus Rusijoje: atimamas turtas iš „nelojalių“ V. Putinui, gubernatoriams, respublikų vadovams, merams, saugumo struktūrų viršininkams arba PKB. Ekonomika skilinėja į atskiras sferas, tik primenančias „laisvą rinką“, o iš tikrųjų yra kintančios vertikalios valdžios „valdos“, kuriami valdų santykiai.
Čia galioja nelegalūs nusikalstamų monopolijų, kartelių ir sindikatų susitarimai – rinkos nebeliko, bet ir valstybinės, planinės ekonomikos nėra. O mokesčius surenka ne tik Mokesčių inspekcija, bet ir saugumas, privačios karinės organizacijos. Išgyvena tie, kurie ne tik sutinka mokėti stipriausiems ir remti jų nusikaltimus, bet ir įsitraukia į naujas valdžios struktūras. O jei pasirinkai ne tą grupuotę – tavo problema, vien malda V. Putinui seniai nebepadeda. Visos šios tendencijos ūmiai sustiprėjo Vakarų kompanijoms besitraukiant iš Rusijos, kai teismams daugiau nereikia imituoti teisingumo, tik nurodyti, kas šiuo metu disponuoja galia.
Didėjantis, milžiniškas šešėlinis kapitalų perskirstymas vis labiau priklauso nuo kriminalinės priežiūros. Teisė, įstatymai nustojo veikti, o represijos tapo kriminalinėmis-politinėmis: gauja gali nuteisti advokatus ar pakeisti prokurorus, tiesiogiai liepti teisėjams. Be to, veikia „slaptų“ įsakymų, potvarkių sistema, kuri tik didina teisinį chaosą, teisėjai priima sprendimus tik pasinaudoję valdžios ar oligarchų nurodymais telefonu. Pagaliau visa, kas susiję su karu Ukrainoje, o susiję beveik viskas, teisėjų turi nedominti, nebent reikia bausti protestuotojus. Teisinės sistemos griūtis, šešėlinės ekonomikos plėtra, karinė suirutė lemia ir administracinį chaosą. Atsiradus daugeliui vertikalių, šalies administravimas tapo ne demokratinis ar anarchistinis, o korupcinis-kleptokratinis, ieškantis sau stiprios galios atramų.
Ir pagaliau kalbinė suirutė. Vis dažniau kriminalinis žargonas ir vidinis nusikaltėlių „įstatymas“ tampa vieša politine leksika ir galvojimo taisyklėmis. PKB „Wagner“ pati teisia mirties bausme: šaudo, užmuša kūju. Filmuoja, apie tai atvirai kalba ir aukščiausi politikai, Dūmos frakcijų vadovai giria šią praktiką, vartodami kalėjimo žargoną. Kažkada svarstėme, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas griovė politinio korektiškumo susitarimus ir naikino subtilią diplomatijos kultūrą. Visgi tai niekis, palyginus su žemiausios kultūros neapykantos leksika, klestinčia Kremliui artimų komentatorių lūpose.
Pirmūnas J. Prigožinas ir jo banditų armija diktuoja naujos moralės ir šnekos taisykles. Tai ne šiaip keikimasis, kai nuolat žeminamas ir įžeidinėjamas oponentas, o kitoks pasaulio supratimas: bet kokia revoliucija pirma prasideda kalboje, leksikoje, sakiniuose, ir tik po to virsta aktyvia veikla. Prieš mūsų akis: kriminalinės oligarchinės revoliucijos pradžia. Iškilioji Rusijos kultūra byra kaip smėlio pilis, kurią naikina kriminalinis sąmoningumas ir jo šnekos, tarimosi ir sprendimų būdas.
Tikėtina, kad paklaikusiam V. Putinui, kuris laikas nuo laiko dar bando samprotauti, grįžimas į Leningrado banditų šneką yra malonus atgimimas, primena jaunas ir teisingas dienas. V. Putino ir J. Prigožino kalbinis tandemas daužo į šipulius bet kokį televizinį apsimetinėjimą, ir kasdien galima pasakyti bjauriau, daugiau. N-18 nebeveikia, tai, kas tik suaugusiems (S), dabar kasdienybės norma.
Taigi Rusijoje randasi daug armijų, ekonomikų, visa dengia jų perskirstymo, perdalijimo tamsa, žymi technologinė degradacija, administracinis separatizmas ir daugelis valdžios vertikalių, vyksta kalbos ir mąstymo degradavimas ir kriminalizavimas, griūva teisinė sistema, Konstitucija netenka savo galių. Kremlius valdžios vertikalę dar bando gelbėti rodydamas išprotėjusį V. Putiną, tačiau šis paveikslėlis vis mažiau veikia net propagandistus. Rusijos valdžios monolitas suaižėjo kaip ledas pavasarį, vientisumo nebėra, ir papūtus stipresniems vėjams rasis ledonešio chaosas.
