Iškilmingame Sausio 13-osios minėjime įteikdama Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui pelnytą Laisvės premiją Seimo narė Paulė Kuzmickienė nusprendė atsiprašyti.
„Probačite. (Atleiskite)“, – tarė ji ukrainiečiams, priskirdama Lietuvos politikams žodžius, kurių jie niekada nesakė. Esą Ukraina – žlugusi valstybė, silpna, korumpuota ir oligarchinė.
Laisvės premijų komisijos pirmininkė, vadovaujanti ir valstybės istorinės atminties komisijai, minėjo, esą kažkada ėjome klystkeliais, esą mūsų paramos Ukrainai kelias buvęs vingiuotas.
Bet ar tikrai buvo už ką atsiprašyti? Ar esam kada išdavę Ukrainą? Ar nors vienas Lietuvos politikas, kalbėdamas apie Ukrainą, yra ištaręs tą žeminantį terminą „failed state“ (nepavykusi valstybė), už kurį Kuzmickienė panoro prašyt atleidimo?
Ne, negirdėjom. Prezidentas Valdas Adamkus už Ukrainą abi kadencijas stovėjo mūru. Dalia Grybauskaitė kažkada buvo išvadinusi Rytų partnerystės šalis ubagėmis, bet niekada neabejojo Ukrainos valstybingumu, o kai Vilniuje išaušo lemiama Ukrainai Asociacijos sutarties pasirašymo diena, darė viską, kad įkalbėtų Rusijos prispaustą Viktorą Janukovyčių rinktis europinį kelią.
Nepabūgo lietuviškų pieno produktų embargo, kuriuo už paramą Ukrainai prieš dešimtmetį buvome nubausti. Nieko nepardavė ir tempte tempė Kyjivą Vakarų link.
O ir tempti lengva nebuvo. Rusija viliojo Ukrainą pigesnėm dujom ir atidėtu paskolos terminu, Europa žadėjo tik sunkumus, o ir Kyjive teisėtai prezidento pareigas ėjęs išdavikas V. Janukovyčius reikalavo dėl Ukrainos lyg dėl daikto susitarti Briuseliui su Maskva.
Vokietija tada iš tiesų vadino Ukrainą nevykėle: Europos Sąjungos plėtros komisaras vokietis Günteris Verheugenas abejojo, ar ji išvis kada taps europietiška, ir pasakojo sulaukęs daugybės Europos premjerų skambučių su prašymais Ukrainai nieko nepažadėti. Vokietijos žaliųjų partijos patarėjas Jakobas Preussas net drįso lyginti, esą Ukrainoje korupcijos daugiau negu Rusijoje.
Štai iš jų tikrai girdėjau žeminantį „failed state“, kai, likus mėnesiui iki lemiamo V. Janukovyčiaus pasirinkimo Vilniuje, lankiausi konferencijoje Lvive ir klaikiai duobėtais žvyrkeliais barškėjom autobuse į Didžiųjų tiltų miestelį apžiūrėti naujai atidarytos gamyklos.
Vokietija už anų dienų netikėjimą jau atsiprašė. Europa taip pat pripažino, kad be reikalo neklausė Baltijos šalių įspėjimų dėl Rusijos. O Lietuvai atsiprašyti už ką? Mes niekada šitaip neklydom. Visada stovėjome laisvės, europinio kelio ir ukrainiečių tautos pusėje. Pats Volodymyras Zelenskis penktadienį mus vadino nuoširdžiausiais laisvės gynėjais ir išsivadavimo iš vergijos pavyzdžiu.
Už tai tikrai nereikia prašyt atleidimo. Nereikia savęs kaltinti, kad esame toks pavyzdys. Kad tvirčiau už ukrainiečius tolome nuo Rusijos ir lemiamais momentais išsirinkome mažiau savų janukovyčių. Pagaliau, kad esame gyvas įrodymas, kaip klydo mūsų pačių kadaise nelaikiusieji valstybe. Ukraina šitai irgi įrodys. Atgailauti verčiau priverskime Rusiją.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
