„Prezidentas Antanas Smetona sugrįžta į Vilnių – šiandien patvirtinta puiki vieta būsimam paminklui priešais Senąjį teatrą“, – praėjusią savaitę paskelbė Vilniaus vicemeras Tomas Gulbinas.
Tačiau iškart paaiškėjo, kad ir vėl – nei vieta puiki, nei faktas, kad Smetonos paminklas Vilniuje šįkart tikrai atsiras. lš naujo užvirė kovos, ar tokio paminklo iš viso Vilniuje reikia. O jei jau reikia, tai ar tikrai prie Senojo teatro, ne miesto centre ir ne toje vietoje, kur dirbo Lietuvos Valstybės Taryba. Nesileisiu į istorikų argumentus, jų aibė jau išsakyta.
Bet šis atvejis daug pasako apie politikų požiūrį į paminklus ir istorinę atmintį.
Štai apie tą patį A. Smetonos paminklą, kaip apie kovų už laisvę įamžinimą Lukiškių aikštėje, kalbame jau dešimtmetį. Buvo daugybė diskusijų, jose susitarta, kad įamžinimo reikia, konkursus surengė Kultūros ministerija ir skyrė paminklams pinigų.
Bet Vilniaus savivaldybei profesionalų atrinktas paminklas Smetonai, kitaip nei Laisvės kalva, pasirodė negražus. Ne, ne, aš neperdedu: išties neįtiko meninis ir architektūrinis paminklo sprendimas. Esą jis prastai įamžina prezidentą ir neatitinka miestiečių lūkesčių. Nors miestiečių tada niekas nesivargino klausti.
Devynis mėnesius buvo tylu. Galėjai galvoti, kad dėl A. Smetonos paminklo meru nebenorintis būti Remigijus Šimašius apsispręsti paliks naujai miesto valdžiai. Tiek laukus, išties nieko tokio būtų dar truputį palaukti. Kaip laukiam su Lukiškėmis – nei Vyčio čia, nei Laisvės kalvos.
Bet kur tau, pusmetį delsusi paskutines dienas skaičiuojanti sostinės valdžia kitai nepaliks: pati iš naujo skelbs konkursą ir, žada, paminklas po dvejų metų stovės. Tik kažkodėl jau kitur, nei anksčiau buvo sutarta.
A. Smetonos paminklo norėjusio prezidento Gitano Nausėdos patarėja džiūgauja: „Pats Vilnius, patys vilniečiai subrandino idėją“. Tačiau ar tikrai tūkstančio žmonių apklausą, kurioje didžioji dalis – 40 proc. – respondentų pasisakė neturintys jokios nuomonės, ar paminklo A. Smetonai išvis reikia, galima vadinti Vilniaus sutarimu? Ar išvis aišku, kodėl buvo klausiama dėl dviejų naujų vietų prie Senojo teatro ir Tilto gatvėje? Ir kaip savivaldybė naujas vietas paminklui parinko?
R. Šimašius anksčiau darė nieko neklausęs. Lupo atminimo lenteles, pervadino gatves, o Lukiškių aikštėje pylė smėlį. Ant Žaliojo tilto užkorė Žaliojo tilto ženklus, pagal pirminę idėją turėjusius būti skulptūrų redukcija.
Gal tai ir bus geriausias paminklas dviejų kadencijų paminklų statyboms Vilniuje, nes bent du ankstesnius konkursus laimėję menininkai iš naujo nepastatomų paminklų varžybose, vargu, ar dar dalyvaus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
