Per Vakarų pasaulį po Naujųjų ritasi graži banga. Duokit tankų Ukrainai. Išlaisvinkit leopardus. Įsitraukė Lenkija, Suomija ir net Prancūzija ragina Vokietiją leisti Ukrainai duoti vokiškų tankų, be kurių jos kariuomenė negalės surengti galutinio išvadavimo puolimo.
Kodėl NATO galingieji tempia gumą muistydamiesi nuo šito logiško karinio sprendimo, ilgai dar rašys pokariniai Vakarų ir Ukrainos istorikai. Dabar įtikinamiausia gumos tempimo priežastis, regis, yra tai, kad svarbiausia NATO šalis Amerika bijo greitos Ukrainos pergalės.
Amerikoje valdžioje bent kol kas laimi karo stūmtraukiai, aiškinantys, kad Rusijos griuvimas turi būti valdomas, todėl veikti reikia iš lėto. Nepaisant to, kad visos žinomos karo strategijos sako, jog, norint laimėti, būtina veikti greitai ir be atodairos į tai, ko žmogus iš principo negali valdyti.
Bet NATO karinė parama Ukrainai yra didelė?
Taip, tai nemenka parama už Vakarų laisvę ir ramybę kovojančiai Ukrainai. Bet užtenka palyginti Amerikos paramą Ukrainai su nesena parama, tarkim, Afganistanui, ir paaiškės, kad ji nėra įspūdinga.
Karas Afganistane Amerikai kainavo per du trilijonus dolerių. Tiesioginė karinė parama tik su partizanais kovojusiai Afganistano armijai – apie 80 milijardų. O karinė pagalba Ukrainai, kariaujančiai su antra pagal dydį pasaulio armija – gal kokie 25 milijardai dolerių.
Kiek NATO blokas dar vaidins nekaltą mergelę, numesdamas Ukrainai po 50 šarvuočių, kas tokiame kare tik vaikų žaidimas? Jei šv. Jurgis būtų taip iš lėto kovęsis su drakonu, kaip NATO padeda Ukrainai, drakonas dar šliaužiotų.
Kiek galima tempti karo gumą, matant, kokių kančių tai atneša Ukrainos žmonėms ir žalos pasaulio ekonomikai?
Parama Ukrainai turi būti didesnė, ir ne tik ginklais. Sunku ginčytis su Ukrainai devynerius karo metus padedančiu „Blue-Yellow“ fondo įkūrėju Jonu Ohmanu. Kuris ragina siųsti į Ukrainą NATO karo instruktorių, logistikos ir karo technikos aptarnavimo specialistų.
Tai karo logikos diktuojamas siūlymas. Toks žingsnis padidintų paramos efektyvumą, garantuotų geresnį karo supratimą Vakaruose ir padėtų greičiau spręsti iškilusias problemas fronte.
Ar yra rizikos, klausia Ohmanas ir atsako: taip, yra. O ką, jos nebuvo Afganistane, į kurį karius siuntė ir Lietuva? Bet tai būtų valdoma rizika, kuri priartintų karo pabaigą. Kur kas didesnė rizika yra išlaikyti karo pūlinį, vadovaujantis nuostata „nei atgal, nei pirmyn“.
Tai – nevaldoma rizika. Tai leidžia fašistinei Rusijai gyventi iliuzijomis, kad ji dar gali laimėti karą, mesdama į jo žaizdrą viską, kas Reichui dar liko. Tokia rizika pareikalaus papildomų šimtų tūkstančių aukų, naujų milijardinių būsto, pramonės ir infrastruktūros sugriovimų.
Ar leopardai bus išlaisvinti?
Karo logika ir šito karo istorija sufleruoja, kad tai – neišvengiamas sprendimas. Po kurio liks tik pasidžiaugti ir drauge atsidusti: o kodėl nebuvo galima anksčiau? Kiek gyvybių, kraujo ir ašarų būtų sutaupyta.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
