Kalėdos vėl ant nosies. Kažkas rašo apie silkes, kurios visada gerai. Etatinė etnologė pasakoja, be ko neįsivaizduoja Kūčių stalo. Be ko tas stalas nesugrius ir šįmet. Etatiniai zyzliai skaičiuoja, kiek šįmet dar mažiau nei pernai pavyks išmesti pinigų dovanoms ir silkėms mišrainėms, kurių pusė po Kalėdų atiteks varnoms.
Bet jei gyventum miške, nekreipdamas dėmesio į etatinę etnologę ir zyzlius, galėtum pakylėtai pasakyti, kad dabar tobulos Kalėdos. Sninga kaip pasakoj. Brenda ragana per sniegą. O paskui tą raganą nepalikdamas pėdų ir Kalėdų senelis su savo elniais skrieja baltais laukais.
Tik kiek dabar pas mus tų atsiskyrėlių, gyvenančių miške?
Kiekvienas doras krikščionis, kiekvienas doras žmogus, kuriam Kalėdų dvasia ir Išganytojo atėjimo simbolis nėra tik paika pasaka, supranta, kad šitas Kalėdas pasitinkame tokiu baisiu metu, kokį tik vyresnieji iš okupacijos laikų dar atmena.
Rusijos fiureris anava daro jau gal penktą užėjimą šantažuodamas kalėdinę Europą atominiu vėzdu. Ukrainoje taip pat sninga. Tik retas ukrainietis turi tokią prabangą kaip mes – šiltus ir saugius, eglutės girliandomis mirksinčius namus.
Po šimtų Rusijos raketų smūgių elektra Ukrainoje – retesnė kaip jaunas mėnulis, tai įjungiama, tai dingsta kelioms dienoms. O juk Kalėdos, kaip Išganytojo gimtadienis, turėtų reikšti neabejotiną dvasinę žmonijos pažangą. Artėjant šioms Kalėdoms ne vieną dorą žmogų neapleidžia abejonės dėl pažangos.
Briuselyje vykstančioje Europos Sąjungos Užsienio reikalų taryboje dalyvaujantis užsienio reikalų ministras G. Landsbergis nusivylęs prasitarė, kad Bendrija, derėdamasi dėl naujų sankcijų Kremliaus režimui ir papildomos paramos Ukrainai, įstrigo šaltame purve.
Europa užstrigusi dėl kiekvieno klausimo, susijusio su Ukraina, sako ministras. O juk Kūčių rytą bus dešimt mėnesių, kai vyksta žiauriausias karas po Antrojo didžiojo. Pažanga, siekiant pažaboti agresorių, – kaip tie troleibusai Vilniuje sekmadienio naktį įstrigę pusiaukelėje į Šeškinės kalną.
Ką jau kalbėti apie Jungtines Tautas. Rusija dėl Ukrainos užpuolimo turėjo būti pašalinta iš Jungtinių Tautų. Kaip tik šiandien sukanka lygiai 83 metai, kai Tautų Sąjunga pašalino Sovietų Sąjungą iš savo gretų dėl agresijos prieš Suomiją.
Bet dabar fašistinė Rusija kaip Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinė narė turi veto teisę. Niekas jos negali iš Jungtinių Tautų pašalinti taip, kaip jos pirmtakę pašalino 1939-aisiais. Tai kokia čia pažanga? Žmonija per šitą karą išgyvena akivaizdų regresą.
Gal teisus buvo vokiečių filosofas A. Schopenhaueris, neigęs istorijos procesų prasmę ir tvirtinęs, kad optimizmas – tai niekšo mąstysena, pasityčiojimas iš žmonių kančių?
Žiauraus karo akivaizdoje neįmanoma negalvoti apie blogiausia. Ilga kelionė per kopas, ėjimas ratu neprimena pažangos. Bet Kalėdos visada yra apie tikėjimą ir viltį. Na, bent jau taip žmonės kažkada tikėdavo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
