Rusijos užkulisinis ir įtakingas veikėjas Vladislavas Surkovas dar prieš pusantrų metų išdėstė būsimus Kremliaus planus. Anot jo, tai bus kova dėl naujų teritorijų, naujas geopolitinis įtakų perdalijimas, paremtas chaoso eksportavimu. Esą Rusijai reikia savo chaosą eksportuoti į kaimynines šalis, kad ji pati galėtų išgyventi. Kitaip tariant, karas tėra Rusijos visuomenės problemų, vidinių konfliktų sprendimo būdas.
Pradėjus plataus masto karą Ukrainoje tai veikė: mes matėme, kaip eilinį kartą Rusijoje visuomenė palaikė ir palaiko šį karą. Atrodo, kad Rusijai kaimyninių šalių užpuolimas yra jų nacionalinė idėja, kurios niekaip negali atsisakyti. Negana to, Jevgenijus Prigožinas iš kalėjimų surinko kalinius ir juos pasiuntė į frontą. Pasiuntė kaip mirtininkus. Pagal cinišką Kremliaus logiką, sumažino Rusijoje chaoso galimybę: ištuštino kalėjimus ir išsprendė bausmę atlikusių asmenų integracijos problemas.
Tačiau Kremliaus propaganda eina toliau. Iš pradžių vyravusį patriotinį motyvą, kodėl reikia eiti į karą, pakeitė kitas. Tikriausiai daugelis iš jūsų matė propagandinius Rusijos filmukus, kuriuose agituojama užsirašyti į kariuomenę. Pensininkas neturi pinigų nusipirkti maistui, ruošiasi parduoti savo seną automobilį, tačiau paskutiniu momentu pasirodo jo anūkas su uniforma ir pasako, kad to daryti nereikės, nes jis pasirašė kontraktą su Rusijos kariuomene.
Ar kitas siužetas: įmonės darbuotojas ateina pas direktorių ir išdidžiai paduoda prašymą išeiti iš darbo, nes jis irgi jau pasirašė kontraktą. Kartu tas darbuotojas išsako direktoriui visas susikaupusias nuoskaudas. Kokią žinią siunčia šie filmukai? Kremliaus propaganda naudojasi Rusijoje egzistuojančia socialine atskirtimi. Tik jos sprendimas yra ne gerinti pensininkų, darbininkų padėtį, bet juos pasiųsti į karą žudyti ukrainiečių. Kremlius siunčia žinią: visiems, kuriems nepasisekė įsitvirtinti gyvenime, visi, kurie jaučia nuoskaudas, yra vienintelis kelias, kaip išspręsti savo problemas – eiti į kariuomenę. Kremliaus ideologai socialinį nepasitenkinimą pavertė karinės mašinos kuru.
Tačiau yra ir dar vienas aspektas. Jevgenijus Prigožinas jau turi savo kariuomenę. Kartu jis įgyja ir politinę galią. Ar manote, kad savo kariuomenės jis nepanaudos, siekdamas susidoroti su jam neįtikusiais asmenimis pačios Rusijos viduje? Šią grėsmę puikiai mato Šoigu. Pasirodė žinių, kad jis irgi kuria privačią armiją. Ir puikiai suprantama, kad ji kuriama ne tam, kad būtų įgyvendinami Rusijos imperialistiniai tikslai, bet tam, kad galėtų kovoti su Prigožinu. Nepamirškime dar vienos asmeninės armijos – tai Ramzano Kadyrovo smogikai. Koks vaizdas ryškėja? Ogi matome karinių klanų formavimasis. Ir tik laiko klausimas, kada jie pradės tarpusavio kovą tiek dėl verslo, ekonominių išteklių, tiek dėl politinės įtakos. O Rusijoje šios dvi sritys yra susiliejusios.
Kuo tai pasibaigs? Galima ir reikia brėžti įvairius scenarijus. Tačiau akivaizdu viena: Rusija ir išliks toliau neprognozuojama bei kelianti grėsmę kaimyninėms šalims. Būtent šią naują geopolitinę realybę turėtų įsisąmoninti Vakarų Europos politikai, kurie, kaip atrodo, nori, kad būtų nutraukti kariniai veiksmai, o vėliau jau būtų galima grįžti prie ankstesnių santykių su Rusija. Deja, ankstesnis pasaulis jau subyrėjo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
