Buvęs Rusijos prezidentas Dimitrijus Medvedevas savo viešuose pareiškimuose atvirai Ukrainą įvardijo kaip „Mažosios Rusijos“ provinciją. Galima sakyti, kad jis virto pajacu, tačiau jis labai aiškiai ir atvirai atskleidžia, kas yra rusiškas imperializmas.
Rusiškas imperializmas teigia, kad tiek Ukraina tai „gimtosios rusų žemės“, kurios turi paklusti Maskvai. Rusiškas imperializmas nepripažįsta ukrainiečių. Jo požiūriu, tai tiesiog šiek tiek blogesni rusai, kuriuos reikia „pataisyti“. O tai reiškia kruviną karą. Ir nereikia savęs apsigaudinėti, kad Lietuva nėra laikoma tos pačios Rusijos imperijos dalimi.
Bėda ta, kad daugelis rusų, kai sako žodį „tėvynė“, omenyje turi „Rusijos imperiją“. O kur tęsiasi ta Rusijos imperija, sprendžia Kremlius. Štai kodėl dabar rusiškoje propagandoje tokia taip akcentuojama, jog Rusijos kariai ne žudo ukrainiečius, ne griauna šalį, bet „gina tėvynę“.
Ši imperinė ideologija negalėtų būti gyvybinga be rusų kariuomenės glorifikacijos ir netgi sakralizavimo. Rusų armija kaip nacionalinės tapatybės ženklas lieka tiek tiems, kurie palaiko Putino režimą, tiek tie, kurie jam nepritaria. Galime prisiminti, jog Antrasis pasaulinis karas, kurį rusai vadina „didžiuoju tėvynės karu“, yra tapęs rusiškos tapatybės dalimi.
Putino režimas rusų vyrams paliko dvi išeitis: eiti į karą ir tapti žudiku arba sėsti į kalėjimą. Galima pamatyti, kad rusai yra tiesiog režimo aukos. Tačiau jie ilgus metus toleravo tokį režimą. Džiaugėsi, kad Putinas, nors ir ribojo laisves, tačiau atnešė stabilumą. Tačiau už tai dabar jis pateikė sąskaitą, kurią reikia apmokėti savo gyvenimu. Galima tik apgailestauti, kad daugelis rusų sutinka su tuo.
Įvairūs komentatoriai ir netgi politikai šio karo pabaigą lygina su Antrojo pasaulinio karo pabaiga, kai buvo sutriuškinta nacistinė Vokietija. Ir šis pralaimėjimas leido vokiečiams atsitiesti, atsikratyti nacistinės ideologijos. Tačiau taip nebus su Rusija, nes ji turi branduolinį ginklą. Be to, daugelis Vakarų lyderių nenori, kad Rusija subyrėtų. Tad Rusija išliks, išliks ir jos imperinė ideologija.
O tai reiškia, kad Lietuva visą laiką gyvens nuolatinio pavojaus akivaizdoje. Deja, bet mūsų padėtis tampa vis labiau panaši į Izraelio. Tai reiškia, kad privalėsime skirti vis daugiau lėšų savo valstybės gynybai. Tai neišvengiama.
Tačiau tokiu atveju politikų uždavinys sudaryti kuo geresnes sąlygas verslui, kad augtų ekonomika. Tik taip bus galima skirti tinkamą kiekį lėšų gynybai. Ir tikriausiai reikia galvoti apie visuotinę karinę tarnybą – tiek vyrų, tiek moterų. Pavojaus akivaizdoje visi turi žinoti, kaip apsiginti.
Tokios geopolitinės realijos, kurios artimiausioje ateityje tikrai nepasikeis. Nebent pro Kremlių praskristų „juodoji gulbė“, nutiktų kažkas neprognozuojamo, po ko Rusija atsisakytų savo imperinės ideologijos ir negrasintų savo kaimynėms.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
