Prieš ketverius metus, ruošdamasis antrai kadencijai Vilniaus mero poste, Remigijus Šimašius Lukiškių aikštėje pristatė būsimus planus – 12 ambicijų, kurias įgyvendinus, „mūsų miestas pasikeis negrįžtamai“.
Tarp kitų ambicijų nuskambėjo ir pažadas, kad Vilniuje bus patogu ir malonu judėti visais būdais ir priemonėmis. Pirmąją šių metų gruodžio savaitę paaiškėjo, kad mieste judėti nei patogu, nei malonu, nes savivaldybės valdomas „Vilniaus viešais transportas“ (VVT) per pusantrų metų taip ir nesugebėjo susitarti su troleibusų ir autobusų vairuotojais, kurie pradėjo neterminuotą streiką.
Protesto ašis – kolektyvinė sutartis, kurios reikalauja vairuotojai bei jiems atstovaujančios profsąjungos. Tai yra įtvirtinimo, kad prie troleibusų ir autobusų vairo sėdinčių žmonių atlyginimai augtų 10 proc. Kartu, vykstant miesto valdžios ir profsąjungų debatams, į viešumą iškilo informacija, jog modernia sostine, kurioje „gera gyventi visiems“, pristatomame Vilniuje bent jau viešojo transporto vairuotojų darbo sąlygos labiau primena sovietmečiu dvelkiantį išnaudojimą nei europietišką požiūrį į darbuotoją.
Ar tikrai jaukiai keleiviai gali jaustis autobuse, žinodami, kad jo vairuotojas dažnu atveju dirba viršvalandžius, o galutinėje stotelėje teturi pusvalandį poilsiui? Ir dar gerai, jei pusvalandį. Nes susivėlinus dėl spūsčių, tampančių kasdienybe, dabartinei miesto valdžiai vis labiau humanizuojant (taip, tokiu terminu apibūdinama dabartinė situacija) transporto eismą, tai yra darant jį vis labiau komplikuotą, vairuotojams poilsiui laiko lieka dar mažiau. Ir labai sunku poilsiu pavadinti pertrauką, kurios metu neturi sąlygų nei higieniškai atlikti gamtos reikalų, nei po jų elementariai nusiplauti rankų. Apie šiltą maistą ar šiltą patalpą, kurioje galėtum pailsinti galvą po nervus tampančio galopo per Vilniaus spūstis, kalbos nėra.
Vilniaus meras R. Šimašius su pretenzijomis kategoriškai nesutinka. Vilniaus meras apmaudauja dėl streiko ir sako, kad streikuojantys vairuotojai „labiau reaguoja į tas aktualijas, kurios buvo prieš pusantrų metų“, kai paskelbta apie planuojamus protestus. VVT vadovybė esą įdėjo daug pastangų, kad pagerintų vairuotojams buitines ir kitas sąlygas. O ir atlyginimai auga: R. Šimašius nuolat pamini, kad atlyginimai VVT jau didinti ir pavasarį, ir rudenį. „Trigubai daugiau, nei yra reikalaujama“, – sako. Vidutiniškai.
Remiantis tuo kriterijumi, vidutiniškai VVT darbuotojai gauna daugiau kaip 2 tūkst. eurų popieriuje. Tik šis skaičius, kuriuo drąsiai žongliruojama viešojoje erdvėje, stipriai prasilenkia su VVT vadovo Dariaus Aleknavičiaus metų pradžioje žiniasklaidai teikta informacija, kad įmonės valdyba be siūlymo 2022-aisiais 10 proc. didinti bendrą darbo užmokesčio fondą iškėlė ir tikslą, jog mėnesinis vairuotojų atlyginimas pasiektų 1 000 eurų į rankas.
Dar daugiau: kaip įsibėgėjant streikui paviešino vienas dabartinis Vilniaus vicemeras, VVT darbuotojų atlyginimų vidurkį matuoja – su įskaičiuotais viršvalandžiais. O tų viršvalandžių daug, nes įmonė jau nebeslepia, jog trūksta beveik 200 darbuotojų. Taigi, esantiems tampa kasdienybe būti atšaukiamiems iš atostogų, dirbti po šešias dienas per savaitę ir panašiai.
...modernia sostine, kurioje „gera gyventi visiems“, pristatomame Vilniuje bent jau viešojo transporto vairuotojų darbo sąlygos labiau primena sovietmečiu dvelkiantį išnaudojimą nei europietišką požiūrį į darbuotoją.
Vilniaus meras R. Šimašius dar rugsėjį apgailestavo, kad darbuotojų streikas taptų dideliu smūgiu sostinės viešojo transporto sektoriaus prestižui ir pasiūlymams, kuriais siekiama dar gerinti VVT kokybę. Ką padarė dėl to, kad streiko išvengtų? Lygiai tą patį, ką ir metų pradžioje, sausį, kai neapsikentę vairuotojai kelioms paroms įsikūrė VVT administracijos patalpose. Jie pasitraukė patikėję pažadu klausimą išspręsti įmonės valdyboje – viskas baigėsi visišku nuliu. Tačiau prieš tai vairuotojus iš administracinių patalpų bandyta iškrapštyti jose darant cheminę dezinfekciją.
„Atėjo žmogus su skafandru, koridorius yra apie 60 metrų, tai jis praktiškai iki pat mūsų jį išpurškė, išdezinfekavo“, – tąkart pasakojo protestuotojai. Tik administracija tvirtino, kad dezinfekcija planinė, o ant žmonių dezinfekantų „niekas nepurškė“.
Ir dar anksčiau, pernai rugsėjį, kai vairuotojai aikštėje prie savivaldybės praleido pusantros savaitės, reikalaudami didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų. Viešojo transporto sąlygos Vilniuje nuolatos gerėja, – pasakė priėjęs meras.
Sostinės vadovybė bei VVT galvos ir dabar tvirtina, kad vairuotojai ir juos ginančios profsąjungos kelia ultimatyvius reikalavimus, taip pat – kažkodėl nenori sutikti su jiems teikiamais siūlymais. Tais siūlymais VVT apsiginklavo dar vasarą, kai iš labai garsios advokatų bendrovės už beveik 6 tūkst. eurų nusipirko teisines paslaugas, tarp jų – ir apimančias kolektyvinių sutarčių teisę.
O streiko nuojautai vis stiprėjant, prieš mėnesį, lapkričio 4 d., sudarė viešųjų ryšių pirkimo paslaugų sutartį už 12 tūkst. eurų. Nusamdyta viešųjų ryšių agentūra už šią sumą per 3 mėnesius įsipareigojo parengti ne tik komunikacijos krizių valdymo planą, bet ir užtikrinti straipsnių bei komentarų atitinkama tema žiniasklaidoje sklaidą.
Todėl belieka pakartoti mero žodžius: viešojo transporto sąlygos Vilniuje tik gerėja.
Tik štai nemaža dalis sostinės viešojo transporto stotelėse šąlančių žmonių sako remiantys vairuotojų reikalavimus. Ir teisę juos reikšti. O juk 2012-aisiais, dirbant kitam merui, tokie vairuotojų protestai buvo užblokuoti, savivaldybei paprašius teismo užtarimo. Ir tik po pusantrų metų aukštesnės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad teisė į streiką turėjo būti suteikta.
