Konservatoriams atėjo sunkūs laikai. Tas metas, kai trys ponios (+ Gabrielius Landsbergis) susikibusios už rankų žadėjo dirbti vardan tos, koalicijoje laikantis lygiateisiškumo principų, liko praeityje. Šiandien iš konservatorių pusės skamba grasinimai, kad nepaklusę mažieji partneriai turės šliaužti ant kelių. O jeigu ne – tai...
Kivirčas dėl menko nieko (nes klausimas pratęsti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą maitinimo sektoriui pusmečiui ar metams yra menkas niekas viso biudžeto kontekste ir net finansų ministrė pažymėjo, kad jis „nėra toks svarbus, kiek turbūt jam svarbos pastaruoju metu tiesiog yra suteikiama“) virto skambiais pareiškimais dėl koalicijos susitarimų laužymo.
Priėmus biudžetą, kurį palaikė vos vienas opozicijos atstovas, bet kuriam užteko susitelkusių valdančiųjų balsų, didieji koalicijos partneriai konservatoriai, užuot kėlę taures sulčių, skubiai sušaukė partijos prezidiumą ir už uždarų durų plovė kaulelius nepaklusniems mažiesiems partneriams, nevengdami tokių pasakymų kaip „neparėmė Vyriausybės politikos bei matymo“, „jeigu jūs norite atkurti pasitikėjimą, tai turėsite šliaužti ant kelių ir sakyti, kad mes geri būsim“, „jeigu koalicijos partneriai ir toliau taip elgsis, konservatoriai nepersistengs rinkdami balsus tais klausimais, kurie svarbūs jiems“.
Pats konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis, ką tik koalicijos balsais likęs laisvas nuo interpeliacijos, samprotavo apie peržengtą Rubikoną ir tvirtino, kad partneriai iš Laisvės partijos, sugebėję atsikovoti lengvatą, tokiais veiksmais pažeidė koalicijos sutartį.
Ir taškas. Ir daugiau nėra apie ką kalbėti. „Mes šitą klausimą traktuojame kaip uždarytą“, – pasakė.
Taigi, „laisviečių“ pirmininkė Aušrinė Armonaitė gali kiek nori laukti kvietimo pasikalbėti su konservatorių lyderiais. Tai jai – ir jiems – atrodo, kad „ne teismais už akių yra kalbamasi, jeigu yra lygiavertis požiūris į koalicijos partnerius ir į partnerystę“. Ir trečiojo partnerio, Liberalų sąjūdžio, pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen gali kiek nori stebėtis konservatorių įnešamomis spalvomis į santykius koalicijoje.
Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD) per savo neilgus, bet ryškius buvimo valdžioje etapus visada būdavo dominuojanti jėga su lemiamu žodžiu. Ir ankstesni „mažieji broliai“ sutikdavo tą besąlygiškai pripažinti.
Partijoje pasikeitė karta, bet tradicija liko. Ar ne todėl vos prieš pusmetį mažiesiems broliams „laisviečiams“ prakalbus, jog nepakankamos didžiųjų konservatorių pastangos Seime įtraukti į darbotvarkę Partnerystės įstatymą gali būti traktuojamos kaip susitarimų pažeidimas, premjerė Ingrida Šimonytė atsakė, kaip įprasta ją delegavusiai partijai?
Partijoje pasikeitė karta, bet tradicija liko.
„Niekas koalicijos partnerių pririštų prie kojos nelaiko“, – tokia buvo reakcija.
Dabar premjerė, jau prakalbusi apie ketinimus papildyti konservatorių gretas, bando raminti aistras. Atsitiko, kaip atsitiko, sako. Ir ne, partneriams kerštauti nereikia.
Partneriams. Kerštauti. Nes apie tai užsiminė įpykę didieji broliai: nepaklusniems partneriams gali kilti kliūčių, bandant įtvirtinti savo programoje užsibrėžtus tikslus, kad ir dėl tos pačios partnerystės / civilinės sąjungos. Tai yra, dėl temos, dar neseniai vadintos bendražmogiška problema.
Ar tikrai Laisvės partija tuo atveju neapsisuks ant kulno? Dabar – kažin. Bet likus metams iki Seimo rinkimų, toks variantas galimas. Pavyzdžių nesenoje istorijoje yra buvę. Ir nuostata, jog į rinkimus geriau eiti kritikuojant valdančiuosius, nei atlaikyti kritiką būnant valdžioje, vis dar gaji.
Tuo labiau kad konservatoriai, neatsisakantys seno įpročio veikti iš galios pozicijų, sulaukia nepaklusnumo net iš savų. To paties Mykolo Majausko, palaikiusio Laisvės partijos siūlymą dėl lengvatos, o dabar nesutinkančio nuolankiai vykdyti partijos nurodymo ir trauktis iš parlamentinio Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininko posto, nes nemato tam „dalykinių argumentų“.
Iškrapštyti jį iš pareigų konservatoriams gali būti sunkiau, nei manė. Ne tik dėl M. Majausko pozicijos, bet ir dėl pamokų, kurias iš tų pačių konservatorių išmoko dabartinė opozicija. Ginklai, praėjusioje kadencijoje konservatorių naudoti prieš politinius oponentus, dabar atsisuka prieš juos pačius.
To išraiška – šešių opozicijai atstovaujančių BFK narių kreipimasis į TS–LKD vadovus, prašant neatleisti M. Majausko iš pirmininko pozicijos. Nes – kas galėtų tuo patikėti – opozicijos atstovai iš skirtingų, net konkuruojančių frakcijų mano, kad būtent šis pirmininkas yra visada tolerantiškas, įsiklausantis į skirtingas nuomones ir geriausiai sutelkiantis komitetą darbui.
Ginklai, praėjusioje kadencijoje konservatorių naudoti prieš politinius oponentus, dabar atsisuka prieš juos pačius.
Konservatoriai laisvi su šia pozicija nesutikti. Vos prieš kelias savaites interviu ELTAI pati premjerė I. Šimonytė, dėstydama nusivylimą buvusiu bičiuliu, įgarsino ir priekaištus dėl M. Majausko veiklos komiteto pirmininko poste.
„Iš galios pozicijų ne visada yra labai gerai tardyti žmones, kuriuos tu pats pasikvietei, kad jie tau pristatytų vieną ar kitą klausimą. Tokių dalykų būna. Aš žinau, kad žmonės jaučia tam tikrą frustraciją, kai jiems reikia dalyvauti komiteto posėdžiuose“, – kalbėjo ji.
Kad opozicija gali sujaukti bausti norinčios valdančiosios partijos planus ar bent įnešti sumaišties, pamoką vos prieš trejus metus davė patys konservatoriai. Tada jie nepalaikė siūlymo šalinti iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko posto Vytautą Baką, palikusį jį delegavusią valdančiąją Valstiečių ir žaliųjų sąjungą.
„Būčiau nusivylęs, jei šis komitetas taptų asmeninės keršto akcijos auka, o sąlygos kerštui yra labai nemenkos“, – taip tuo metu sprendimui pakeisti V. Baką prieštaravo NSGK dirbęs konservatorių lyderis G. Landsbergis.
Regis, konservatoriams atėjo sunkus laikas. Didžiojo brolio paliepių nepuolama besąlygiškai vykdyti. Mažieji partneriai kalba apie kitokią dialogo tradiciją, „nei įprasta konservatoriams“. Ką ten partneriai – savi kalba apie kitokią dialogo tradiciją. Išties – Rubikonas peržengtas.
