Britų visuomeninis transliuotojas BBC neseniai pranešė, kad Brazilijoje populiarus tinklalaidininkas (3,3 mln. prenumeratorių) Bruno Ajubas buvo priverstas viešai atgailauti, kad tiesioginėje laidoje pasvarstė: girdi, Brazilijos naciai „galėtų turėti teisėtą nacių partiją“ ir „jei kas nori būti prieš žydus, turi tam teisę“.
Kitą dieną B. Ajubas atsiprašė teisindamasis tuo, kad buvo „labai girtas“. Taip pat pranešama, kad Brazilijos generalinis prokuroras iškart pradėjo tyrimą dėl įtariamo B. Ajubo nusikaltimo, įvardijamo kaip „nacių teisinimas“.
Lietuviški kandidatai į nacius girti dar nepakliuvo, o tai, ką kalba ir daro galimai blaivūs, prokurorų perdėm nejaudina. Lietuviškas komentariatas laikosi veikiau atlaidžiai. Viešojoje erdvėje vyrauja palaiminga rezignacija, kad mūsuose politinės paraštės nenuėjo toliau buitinio nacionalizmo ar Bavarijos krikščionių demokratų tipo konservatizmo.
Ar tikrai? Abejotina, kad Bavarijos krikdemai rinkimo kampanijos šūkiu leistų sau rinktis tarpukario antisemitinės brošiūros pavadinimą. O Lietuvoje randasi jėgų, kurioms ne gėda daryti būtent tai. Jau turime partiją, kurios oficialų rinkiminį šūkį įkvėpė Jono Noreikos – Generolo Vėtros – 1930 m. išleistas antisemitinis paskvilis „Pakelk galvą, lietuvi!!!“, kuriame baisimasi esą žydai superka kraštą, ir reikalaujama, kad Lietuva priklausytų tik lietuviams.
(Su visa pagarba savo šeimos garbę kaip išmano ginančiai J. Noreikos anūkei Silvijai Foti, vien tik aptariamos brošiūros turėjo užtekti, kad J. Noreikos valstybinio išamžinimo klausimas būtų tučtuojau išspręstas).
Taip pat abejotina, ar Bavarijos krikdemų lyderiai leistų sau net užsiminti apie filosofą Carlą Schmittą – įsitikinusį antisemitą ir nacių adoratorių. Jis siūlė žydų autorių straipsnius žymėti geltona Dovydo žvaigžde, niekada neišsižadėjo Adolfo Hitlerio ir dėl nieko neatgailavo iki pat mirties 1985 m., keturiasdešimt metų po nacizmo žlugimo.
O štai Lietuvoje turime bent vieną judėjimą, kurio profesūra C. Schmittą cituoja taip dažnai, kaip doras protestantas Šventąjį Raštą. Pirma eile kultivuojama C. Schmitto plėtota tariamo liberalios demokratijos išsigimimo diagnozė. Profesoriai pritaria ir C. Schmitto siūlomam (ir Hitlerio įgyvendintam) gydymui: perversišką liberalizmo įtaką, girdi, gali atremti tautos valios mobilizacija, tautinis atgimimas ir išgryninimas.
Toliau C. Schmitto minties grandinė veda prie ein Volk, ein Reich, ein Fuhrer, totalitarinės valdžios, organinės tautos erdvės plėtimo ir genocido, įskaitant Holokaustą, pateisinimo, tačiau čia mūsų profesoriai nuščiūva. Galima pagalvoti, kad jiems ši C. Schmitto intelektualinio indėlio į fašizmo filosofiją dalis stačiai neegzistuoja.
Reikėtų pabrėžti, kad šmitinėja mikroskopiškai maža lietuviškos akademinės bendruomenės dalis, kai dauguma vietinės ir pasaulinės akademijos juda priešinga kryptimi. Matyt, Donaldo Trumpo nuopelnas, kad kyla ir stiprėja nauja akademinio ir publicistinio susidomėjimo fašizmu ir jo radimosi priežastimis banga.
Šiuolaikinių fašizmo tyrimų klasikas Roggeris Griffinas 2018 m. išleido naują knygą, kurioje glaustai atšviežino savo klasikinį 1993 veikalą „Fašizmo prigimtis“. Fašizmo istorikas Jasonas Stanley 2020 m. išleido naują knygą „Kaip veikia fašizmas: ‚jie prieš mus‘ politika“, kurioje šiuolaikinių fašizmo pavyzdžių geografija nusidriekia nuo Serbijos iki Ruandos ir JAV. Lietuvoje gerai žinoma Anne Applebaum 2021 metų knyga vadinasi „Demokratijos sutemos: gundanti autoritarizmo trauka.“
Marit Berntson, kuri pati prie bangos prisidėjo 2021 m. išleista knyga „Fašizmas“, išaugusį susidomėjimą aiškina akivaizdžia aplinkybe, kad intelektualus rimtai gąsdina fašizmo atgimimas kraštutinės dešinės pavidalu visame pasaulyje. Knyga po knygos fašizmas piešiamas kaip nuolat grįžtantis blogas sapnas, kurio niekaip nepavyksta atsikratyti.
Šiose knygose daug pačių šviežiausių pavyzdžių – D. Trumpas, Marine le Pen, AfD etc. – tarp kurių Lietuvos kol kas nėra, bet manytina, kad prie to artėjam labiau negu tolstam.
Kai Lietuvoje šmitinėja politikos paraštės, kaimynystėje yra labiau pažengusių atvejų. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis dar vienoje susidomėjimo fašizmu bangos knygoje „Kelias į nelaisvę“ (The Road to Unfreedom, London, 2018, toliau Unfreedom) įrodinėja, kad C. Schmittas daro lemiamą įtaką Vladimirui Putinui – nei daugiau, nei mažiau.
C. Schmitto nemeilė liberaliai demokratijai V. Putiną pasiekia per įspūdingus tarpininkus. Pasak T. Snyderio, iš C. Schmitto įkvėpimo tiesiogiai sėmėsi filosofais tituluojami Ivanas Iljinas ir Aleksandras Duginas, taip pat atviras antisemitas ir rusų nacis Aleksandras Prochanovas (Unfreedom, p. 89–91).
Po spalio revoliucijos nuo bolševikų į Vakarus pabėgęs I. Iljinas išgyveno, kad italai fašizmą išrado pirmiau už rusus, žavėjosi Adolfo Hitlerio antisemitizmu, kurį siejo su rusišku antibolševikiniu Baltųjų judėjimu ir išgyveno, kad Europa nesupranta nacionalsocializmo.
Apibendrinti Putino ir Iljino naratyvą galima būtų taip: liberali demokratija supuvusi, Europą – „Geiropą“ – užvaldę iškrypėliai, globalizmo nuodai žudo sveiką tautos kūną ir sielą, atima gimtąją kalbą, o tradicines vertybes giname tik mes
Sekdamas C. Schmittu, politiką I. Iljinas suprato kaip „priešo identifikavimo ir neutralizavimo meną“. (Unfreedom, p. 26). Atitinkamai karas esąs tinkamas tautos energijos išlaisvinimas, nes nekelia grėsmės tautos kūno nekaltybei, bet priešingai – ją saugo, kad ir ką tai reikštų. O reiškia greičiausiai pagrindinę I. Iljino giesmę – Rusija yra amžinoji nekaltybė, kuriai visas nelaimes, įskaitant komunizmą, užleido degeneravę Vakarai. Rusiją išgelbėsiąs šmitiškas gydymas: krikščioniškas fašizmas, tautos erdvės atkovojimas, vado valia ir efektyvus prievartos aparatas.
Po karo Šveicarijoje gyvenęs I. Iljinas baigė tuo, kad pradėjo žavėtis Josifo Stalino diktatūra ir „iki smulkmenų kartojo Stalino vertinimą, kad Vakarų kultūra yra užkrečiamai iškrypėliška. “ (Unfreedom, p. 32)
Šiandien aktualu, kad I. Iljinas ukrainiečių tapatybę laikė nesusipratimu, kartu plėtojo geopolitinius, kultūrinius ir religinius rusiško imperializmo argumentus. Valstybinės sienos I. Iljinui yra žalingas fetišas, kuris varžo tautas, besiveržiančias į „didžiąją erdvę“, ir ši savo kilme šmitiška idėja tiesiog skirta rusų tautai, nuolat vargstančiai išganingos imperijos statybos darbuose.
V. Putinas I. Iljiną cituoja dažnai ir rimtai. Prezidentui asistuojantis Dmitrijus Medvedevas rekomenduoja I. Iljiną jaunimui. I. Iljinas planingai daromas esmine putinizmo propagandos dalimi. T. Snyderis vardija faktus: „2014 m. pradžioje Rusijos valdančiosios partijos [Vieningoji Rusija] nariai ir visi Rusijos valstybės tarnautojai iš Kremliaus gavo I. Iljino politinių raštų rinkinį. 2017 m. Rusijos televizija Spalio revoliucijos šimtąsias metines atšventė filmu, kuriame I. Iljinas vaizduojamas kaip moralinis autoritetas.“
Apibendrinti Putino ir Iljino naratyvą galima būtų taip: liberali demokratija supuvusi, Europą – „Geiropą“ – užvaldę iškrypėliai, globalizmo nuodai žudo sveiką tautos kūną ir sielą, atima gimtąją kalbą, o tradicines vertybes giname tik mes. Pagalvokime, kiek variacijų šia tema girdime Lietuvoje ir ar tikrai norime tai girdėti? O jei nenorime, ar užteks vien laukti, kad tai liausis kažkaip savaime?
