Prieš kelias savaites lankiausi Suomijoje. Turku universiteto profesorius pasakojo, kad jų ministerija paskelbė planus pereiti prie dvejus metus trunkančio priešmokyklinio ugdymo. Kaip? Dešimt tūkstančių vaikų šiuo metu išbando naująją sistemą, universiteto mokslininkai juos stebi, po kelerių metų pateiks išvadas, tuomet ministerija priims sprendimą, ar verta keisti sistemą.
Klausiausi ir baltai pavydėjau. Ar bandome taip priimti sprendimus Lietuvoje? Kartais pasitaiko, bet tai reta išimtis. Štai praėjusią savaitę Seimui pateikti milžiniški švietimo įstatymo pakeitimai, bet jokių tyrimų be abstrakčių frazių ir nuomonių matyti neteko.
Iš šių siūlomų pakeitimų panagrinėsiu du svarbiausius: 4 ir 8 klasėje nacionaliniai pasiekimų patikrinimai tampa privalomi, o 10 klasės patikrinimas tampa slenkstinis, t. y. neįveikęs tam tikros kartelės, mokinys negalėtų mokytis vienuoliktoje klasėje.
Pagalba mokiniui
Šiuos pakeitimus ministerija pristatė pagalbos mokiniui kontekste: „daugiau individualios pagalbos“, „laiku atpažįstami mokinių polinkiai“, „rekomendacijos padėti“ ir daugybė panašių frazių. Gera pagalbos sistema ir ankstyva diagnostika yra labai svarbus ir reikalingas dalykas. Tačiau vieša komunikacija su pačiais pakeitimais turi mažai ką bendro.
Teigiama, kad tam, jog būtų galima padėti mokiniams, reikalinga privalomoji patikra, o kai bus nustatytos rizikos grupės – padėti silpnesnėms.
Tačiau ir šiandien nacionaliniai pasiekimai pritraukia 96,4 proc. mokinių. Tad kas trukdo sukurti gerai veikiančią pagalbos sistemą? Tikrai ne duomenų trūkumas. Ir ne įstatymo pakeitimai.
Jei norėtume, kad patikrinimai iš tiesų būtų pagalba, jie turėtų vykti ne pabaigoje, o viduryje, kol vaikas dar yra mokomas tų pačių mokytojų.
Teigčiau, kad judame netgi priešinga kryptimi – ministerija siekia atsisakyti 6 klasės patikrų, o susitelkia tik ties 4 ir 8 klasės patikromis. Tai iš principo sutampa su pradinio ugdymo baigimu ir progimnazijos baigimu – kitaip tariant, mokinys testą laikys standartiškai išeidamas iš savo tuometinės mokyklos.
Jei norėtume, kad patikrinimai iš tiesų būtų pagalba, jie turėtų vykti ne pabaigoje, o viduryje, kol vaikas dar yra mokomas tų pačių mokytojų. Pavyzdžiui, pasimatuoti būtų galima 6 klasėje, tokiu būdu 2 m. būtų suteikiama pagalba mokytojui, kol mokinys baigtų 8 klases.
Privalomieji testai pateikiami mokymosi pabaigoje – ne pagalbos, o vertinimo sistemos dalis, jie bus labai naudingi, pavyzdžiui, reitingams sudaryti, bet tikrai ne vaikams padėti.
Mokykla kaip bendruomenė
Mokykla yra besimokanti bendruomenė, sako kertinis Lietuvos švietimo dokumentas – Geros mokyklos koncepcija. Mokyklų bendruomenės tame tekste paminėtos daugiau nei 20 kartų. Mokykla yra visuomenės atspindys ir atvirkščiai – rašo mokslininkai visame pasaulyje.
Mokykloje gauname ne tik akademines žinias – mokomės užmegzti santykius su kitais, bendrai sukurtas taisykles, kurių reikia laikytis bendruomenėje, ir panašiai.
Kodėl apie tai rašau? Nes dėl specifinės mokyklų struktūros Lietuvoje sprendimas 10 klasėje įvesti slenkstį, kurio neišlaikius nebebūtų galima tęsti mokslų gimnazijoje, tampa ne tik techniniu, bet ir vertybiniu sprendimu.
Šiuo metu Lietuvoje ir taip yra nesuderinta programų ir mokyklų sistema – ugdymo pakopos iš principo nesutampa su mokyklų struktūra. Pagrindinis (privalomas) ugdymas trunka iki 10 klasės, o vidurinis ugdymas – 11–12 klasėse.
Tačiau tradicinė mokyklų struktūra yra kitokia: mokinys kas ketverius metus žengia į naują mokyklą: 1–4 klasė pradinio ugdymo mokykloje, 5–8 – progimnazijoje, 9–12 – gimnazijoje (kitas dažnas atvejis: 1–8 klasė progimnazijoje, 9–12 gimnazijoje). Kitokie mokyklų modeliai yra išimtys.
Toks programų ir mokyklų nesuderinimas jau iš principo yra labai blogas, tačiau naujos tvarkos susiejimas su prastai veikiančiu modeliu veda prie dar didesnio sistemiškumo trūkumo.
Įsivaizduokime – pagal šiuos pakeitimus devintokas įžengia į gimnaziją ir po dvejų metų, neišlaikęs nacionalinių patikrų, bus išmestas iš naujai jį priėmusios bendruomenės ir turės ieškotis naujos. Tiesa, atsiranda galimybė kartoti kursą ir perlaikyti patikrinimus, tačiau vargu ar tai rinksis.
Įsivaizduokime – pagal šiuos pakeitimus devintokas įžengia į gimnaziją ir po dvejų metų, neišlaikęs nacionalinių patikrų, bus išmestas iš naujai jį priėmusios bendruomenės ir turės ieškotis naujos.
Jei, sakykime, Lietuvoje turėtume labiau paplitusią Europoje sistemą 6+3+3, kurioje vidurinis ugdymas trunka 3 m., lygiai tiek pat metų trunka mokymasis gimnazijoje, tuomet patekimo į gimnaziją slenkstis, tegu kvestionuojamas dėl kitų priežasčių, būtų bent jau logiškas ir sistemiškas.
Bet mūsų mokyklos struktūra iš esmės nėra pritaikyta tokiam ministerijos pasiūlytam sprendimui. Ji techninį sprendimą paverčia vertybiniu – kokį visuomenės modelį kuria tokia mokykla? Ar norime mokyti jaunus žmones, kad visuomenės nariai, kuriems kažkas nesiseka, yra neverti būti visuomenės dalimi? Ar norime išmokyti jauną žmogų, kuris greičiausiai ir taip ateina iš sudėtingesnės aplinkos, nepasitikėti savo bendruomene?
Čia galima paminėti ir tai, kad ir Lietuvos pradinio ugdymo sistema yra labai retas reiškinys Europoje. Mes mokomės 4 m., o Suomijoje pradinis ugdymas trunka 6 m., taigi į dalykinę sistemą jie įžengia net 2–3 m. vyresni nei Lietuvoje.
Detaliau panagrinėti mokyklų struktūrą reikėtų kitame straipsnyje. Viena aišku – tokios diskusijos tikrai reikia.
Sistema universitetams, o ne bendrajam ugdymui
Apskritai panašu, kad bendrojo ugdymo sistema yra aukštojo mokslo įkaitė – kadangi kaip šalis susiejome baigiamuosius brandos patikrinimus su stojamaisiais egzaminais, tai ir kitas vertinimo dalis verčiame pasirengimo studijuoti dalimis. Tačiau tai toli gražu nėra visuotinai priimtas modelis.
Užuot iš esmės pertvarkę profesinio rengimo sistemą (pavyzdžiui, tik pavyzdžiui, apskritai atsisakytume prastos reputacijos negebančių atsikratyti profesinių mokyklų, o vietoj to perdarytume gimnazijas į akademinį ir praktinį srautą turinčias mokyklas), renkamės jų bėdas spręsti priverstiniu būdu – slenksčiu.
Lygiai taip pat apmaudu, kad vienu metu ministerijai rengiant konferencijas apie didesnį aukštojo mokslo prieinamumą mokiniams iš žemo socioekonominio statuso šeimų, lygiagrečiai siūlomi pakeitimai, kurie įvairias priemones grąžins į atskaitos tašką – nes neabejotinai slenksčio dažniau nepereis vaikai iš prastesnės ekonominės padėties šeimų, ir mes dar labiau sumažinsime mobilumo galimybes vaikams iš šeimų, kuriose švietimas nėra akcentuojamas kaip svarbus.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad į aukštąsias mokyklas reikia priimti nepasiruošusius žmones. Tačiau neretai mokiniai savo sprendimų svarbą ir galimus ateities kelius geriau supranta vyresniame amžiuje, todėl kuo anksčiau parinksime tą kelią už juos, tuo mažesnio mobilumo galime tikėtis.
Ką būtų galima daryti kitaip?
Jei iš tiesų norime pagalbos sistemos, visų pirma ir pradėkime nuo jos. Skirkime prastai nacionalinius pasiekimus išlaikiusiems mokiniams papildomą pagalbą, papildomas valandas mokytojams. Tik darykime tai ne pakopos pabaigoje, o viduryje.
Ar tai turi būti privalomas patikrinimas? Visai nebūtinai. Vienas iš variantų – nacionalinė užduočių banko sistema, kuri nemokamai prieinama kiekvienam mokytojui, ji leidžia kiekvienam mokytojui sukurti nacionalinį lygmenį atitinkantį testą kasmet ir tokiu būdu identifikuoti reikiamo lygmens nepasiekiančius mokinius. Taip ne tik didintume pasitikėjimą mokytoju, bet ir neleistume įsigalėti mokyklų reitingavimo sistemai, nes kiekvienas mokytojas testą atliktų pats, pagal matomus rezultatus skirtų konsultacijas mokiniams.
Antra, neįveskime slenkstinio balo 10 klasėje, o vietoj to inicijuokime diskusijas apie mokyklų struktūrą Lietuvoje ir profesinio mokymo pertvarką. Galime netgi pasielgti suomiškai – išbandyti išdiskutuotus modelius per bandomąsias programas, stebėti rezultatus ir pagal juos priimti tolesnius sprendimus.
Tik bijau, kad realybė bus kitokia.
Aptarti pakeitimai jau pradėjo svarstymų kelią Seime. Ir greičiausiai viena ar kita forma bus priimti. Bet jei bus priimti taip, kaip yra siūlomi dabar, tai nustokime savęs klausti, kodėl mūsų švietimo sistemoje toks chaosas – nes tik patys jį nuolat didiname nesistemiškais ir nederančiais sprendimais, kurie nėra nei pagrįsti tyrimais, nei atitinka deklaruojamų siekių.
