Nedaug laiko praėjo nuo paskutinės interpeliacijos Seime, kai į opozicijos klausimus atsakinėjo energetikos ministras Dainius Kreivys. Bet pagaliau atėjo eilė jau nuo vasaros reklamuotai ir anonsuotai interpeliacijai užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui.
Tiesa, tąkart Seimo nariai net nesivargino būti Seimo salėje posėdžio metu. Kodėl? Ogi kai kurie opozicijos nariai pareiškė, kad matė atsakymus jau anksčiau pateiktus raštu ir todėl nemato reikalo salėje būti kalbant ministrui, kurį patys išsikvietė. Ir jei būtų buvę atsakymuose papildymai, nauji faktai, niekam tai neberūpėjo. Net balsavime už interpeliaciją energetikos ministrui balsavo 54 Seimo nariai, kai parašus po interpeliacijos tekstu buvo padėję 62 parlamentarai.
Taip ir norėjosi paklausti, o kam tada tą interpeliaciją užkūrėt, juk galėjote ministrui pateikti klausimus raštu ir gauti raštu atsakymus pagal kitas procedūras, numatytas atitinkamuose Seimo statuto straipsniuose.
Bet, perfrazuojant vieną patarlę, nutrūko vadžios, ir vėl už interpeliacijos. Čia jau ne D. Kreivys, apie kurį, kaip energetikos ministrą, nemažai žmonių sužinojo tik pradėjus elektros kainoms šokti į padebesius. Čia – Landsbergis. Ir vien pavardės užtenka, jog interpeliacijos dieną blyksėtų kameros, virtų emocijos.
Opozicija suraitė 45 klausimus. Net kiek juokinga, žinant tai, kad pagal Seimo statutą, interpeliacijos pateikėjų atstovo kalbai skiriama iki dešimties minučių, kas reiškia, jog visus klausimus įgarsinti per numatytą laiką šansų beveik nėra. Įdomu, ir kaip į 45 klausimus ministrui atsakyti per Statute tam numatytą 30 minučių laiką. Jau vien tai rodo, jog ir pati opozicija net negalvojo išgryninti esminius dalykus.
Dar įdomesni patys klausimai. Ministrui tikrai į dalį klausimų atsakyti galėjo užtekti vieno žodžio, ypač kai jie formuluojami su klausiamuoju žodeliu „ar“. Todėl dar stebėtina, jog jau pateiktuose raštu atsakymuose nevengta ir paplėtoti. Sunku net suprasti, kokio atsakymo tikėjosi opozicija, pavyzdžiui, į klausimą „kodėl Jūsų politinės komandos nariams negalioja tokie pat aukšti Jūsų deklaruojami depolitizacijos standartai?“. Beje, pastabos opozicijai dėl klausimų formulavimo jau skambėjo po praėjusios interpeliacijos. Tik nepanašu, jog opozicijai labai rūpėtų šiuo aspektu parodyti kompetencijas bei gebėjimus.
Tačiau dar įdomesnis prezidentūros pareiškimas, jog klausimai ministrui yra pagrįsti. Čia jau tikrai norisi klausti pačios prezidentūros, ar užsienio politika nebėra prezidento prerogatyva, ar prezidentūra nedalyvavo nei Taivano atstovybės klausimo procesuose, nei ambasadorių skyrimo procesuose? Ir kas pasikeitė nuo vasaros, kai prezidento patarėjas Kęstutis Budrys opozicijos kalbas dėl interpeliacijos užsienio reikalų ministrui Kaliningrado tranzito istorijos įkarštyje pavadino „vienu liūdnesnių elementų“?
Taigi, nepaisant to, jog interpeliacija yra tas instrumentas, kuris gali būti svarbus vykdant parlamentinę kontrolę, jis pačių politikų rankomis tuoj taps visiškai devalvuotu. Tik kol kas apie tai, regis, politikai net nemąsto.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
