Vienoje LRT laidoje gerai žinomas verslininkas vėl pademonstravo požiūrį į žmones, ypač moteris ar kitaminčius. Jau pačioje laidos pradžioje dėl mergautinės pavardės ir, panašu, dėl veiklos, kuri susijusi su lygių galimybių plėtra, prasidėjo kabinėjimasis prie pašnekovės, jog, matai, net neaišku, kaip čia į ją kreiptis. Ir net kai buvo mandagiai pasiūlyta atsiklausti bei išaiškintos bendros etiketo taisyklės, sustota nebuvo. Toliau buvo niekinamai moterys vadinamos „mergaitėmis“, kol viskas nesibaigė pareiškimais, kad pašnekovė negali segėti aksesuaro, simbolizuojančio vaivorykštę, nes, matai, jam tai nepatinka ir šiaip jis ne už paradus.
Kokie argumentai? Ogi, rodantys labai ribotą suvokimą. Pavyzdžiui, pažeminimas svarstant kaip į pašnekovę kreiptis, paaiškintas tuo, jog jos pavardė mergautinė. Tikrai, Lietuvoje moterų, nekeičiančių savo pavardės, nėra. O ir negali žmogus turėti laisvo pasirinkimo, kokią pavardę turėti. Galiausiai, ar tada ir į to verslininko žmoną reikėtų kreiptis vartojant vyriškos giminės formas, nes pavardė tai nei „aitė‘, nei „ienė“, o lygiai tokia pati kaip vyro. Iš esmės argumentų negirdėjome.
Ir didelė pagarba laidos svečiams, kurie atsilaikė ir nepradėjo naudoti to paties žodyno. Nors labai norėtųsi pamatyti to super verslininko fizionomiją, kai į jį kreipiamasi, pavyzdžiui, „berneli Gudeli“, arba kai jam tėškiama, jog „tu jau visiškai nusenęs, todėl nėra ko čia tavęs klausyti“.
Ši istorija rodo, kiek dar turime raugo, kurio kvapo jokie „chaneliai“ nepanaikins.
Ir tai būtų visiškai veidrodinis atsakas tam, ką jis išdarinėjo.
Todėl labai liūdina visuomenės reakcijos ir socialiniuose tinkluose, kurios rodo, jog daug kas taip ir nepamatė tiesiog žmonių žeminimo ir nepagalvojo, jog taip pat būtų žeminami ir jie, jei tik pozicijos išsiskirtų. O tai daug pasako apie mūsų visuomenės problemas. Mes vis dar nemokame pagalvoti, o kas, jeigu mano dukrą vien dėl mergautinės pavardės kažkas žemintų, nesigilinant į jos asmenybę, veiklą. Akivaizdu, jog prieš mus pačius taikomą smurtą dar ne visada galime atpažinti.
Nors labai norėtųsi pamatyti to super verslininko fizionomiją, kai į jį kreipiamasi, pavyzdžiui, „berneli Gudeli“, arba kai jam tėškiama, jog „tu jau visiškai nusenęs, todėl nėra ko čia tavęs klausyti“.
Kaip ir negalėjo smurto atpažinti to verslininko žmona, išreiškusi visišką palaikymą vyrui. Vienintelis argumentas buvo, jog visi turi teisę turėti savo nuomonę. Bet ar yra tada skirtumas tarp nuomonės ir kito žeminimo? Nes taikant vyro metodus ir sutikus gatvėje ponią Izoldą, turėtume kreiptis „mergaite, Izolda“, „ponička, Izolda“, o pamatę mums nepatinkantį jos aksesuarą, dar pridėtume „kokią čia nesąmonę užsidėjai“. Kokia tada būtų šios ponios reakcija? Priimtų tai kaip kitą nuomonę? Ir įdomu, ką pasakytų garsios kompanijos, kurių produkciją ji su vyru platina? O gal ir laikas visiems garsiems prekės ženklams sužinoti, kas juos atstovauja?
Ši istorija rodo, kiek dar turime raugo, kurio kvapo jokie „chaneliai“ nepanaikins. O ir tą „chanelį“ geriau jau įsigyti bet kur, tik ne tokių verslininkų parduotuvėse. Ir gal ateis laikas, kai suprasime, jog yra skirtumas tarp nuomonės ir kitų žeminimo, tarp verslininko, kuris kažką kuria daugiau nei tik pinigus, ir verslininko, kuris tik giriasi, kiek mokesčių sumoka, tačiau yra tiek ribotas, jog nemato visuomenei daromos žalos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
