Ar gali atsistatydinti premjerė, kas reikštų ir Vyriausybės griūtį? Ar gali pasitraukti viena iš koalicijos partnerių, kas lemtų Vyriausybės griūtį taip pat? Pastaruoju metu spekuliacijos Vyriausybės griūties tema tapo tiek įprastos, jog galima pagalvoti, kad tai tik laiko klausimas.
Taip, premjerė Ingrida Šimonytė kartais sudaro įspūdį, jog nėra rinkimus laimėjusi politikė, kurios tikslas ir buvo didžiausias galias suteikiantis postas. Ir to tikro politiko geno galima pasigesti. Tačiau ar tai reiškia, jog jei kažkas netiko, ji imtų ir mestų šias pareigas, lyg jos būtų tiesiog biurokrato kėdė?
Atsistatydinimas, sugriaunant visą Vyriausybę ir įveliant šalį į didžiulį chaosą, būtų itin neatsakingas poelgis. Tą, neabejotinai, supranta ir premjerė I. Šimonytė. Tai nereikštų, jog konservatoriams reikia tiesiog naujo premjero. Tai reikštų, jog reikia surasti ir naują premjerą, galintį suvaldyti ne vieną krizę, ir tuo pačiu tai pareikalautų suvaldymo situacijos tarp koalicijos partnerių, kurie tikrai nesėdėtų tiesiog rankeles sudėję, nesitikėdami iš to gauti ir tam tikros naudos.
Nepamirškime, jog dar turėtume ir prezidentą, kuris taip pat nenorėtų likti šios istorijos paraštėse tik stebėtoju. O dar turime ir opoziciją, kuri negali pasiūlyti alternatyvios daugumos, bet matome, kaip dažniausiai teikia pirmenybę ne konstruktyviai kritikai, o tiesiog viešųjų ryšių akcijoms. Premjerės atsistatydinimas, tikėtina, lemtų itin sunkiai suvaldomą politinę krizę.
Koalicijos partneriai taip pat jau spekuliuoja galima koalicijos, o tai reikštų ir Vyriausybės, griūtimi. Bet tai vis dėlto daryti reikėtų atsargiai. Taip, konservatorių elgesys ieškant kompromisų su koalicijos partneriais tikrai ne visada atrodo tinkamas. Tačiau žala tokių viešų spekuliacijų gali gerokai persverti potencialią naudą. Ar tikrai nors vienas šiuo metu politikas ar politinė partija norėtų tapti dar vienos krizės šaltiniu?
Tačiau yra vienas niuansas, kuris šias spekuliacijas stiprina. Tai nesuprantamas noras išlaikyti Vyriausybės sudėtį nepakitusią. Sudaromas keistas „nulinės sumos“ žaidimo įspūdis, lyg vieno ar kelių ministrų pakeitimas yra tai, kas griautų viską.
Premjerės veikimo modelis ant savo pečių perkeliant atsakomybę, ją nuimant nuo ministrų, deja, bet tik didina įtampas ir kenkia pasitikėjimui Vyriausybe apskritai. Ir kai praleidžiamas tinkamas ministrų keitimui laikas, tada jau, žiūrėk, ateina tokia situacija, jog tenka ieškoti mažesnės blogybės. Ministrai kartais išsilaiko dėl to, kad nenorima keitimo kaip tokio arba todėl, kad jų keitimas taptų laimėjimu kokio nors veikėjo, bet nebūtinai todėl, kad yra dirbama gerai. Tai kelia daug klausimų.
Taigi belieka tikėtis, jog spekuliacijos iš pačios valdančiosios koalicijos politikų, kurie ir yra pagrindinis šios temos šaltinis, liausis, nes tai jau tampa kenksminga valstybei apskritai. Gal geriau jau kokio ministro keitimas nei visos Vyriausybės griūtis? Ir tai klausimas ne tik premjerei, kuri net nėra partijos narė, tačiau, pirmiausia, tai klausimas partijų vadovams, kurių balsas ir atsakomybė už deleguotus ministrus kažkur politikos tyruose dingo, lyg ta atsakomybė dėl ministrų būtų vienos premjerės, o ne ir ministrus delegavusių partijų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
