Visi, siekiantys valdžios, tarpusavyje konkuruoja dėl visuomenės palaikymo ir sėkmės rinkimuose. Tačiau tai nereiškia, jog politiką reikia paversti į kažką, kas labiau primena melodramą. O įspūdis, jog žiūrime kažin kelintą „Marijos iš lūšnynų“ seriją, paskutiniu metu tik stiprėja.
Prasidėjus politiniam sezonui prezidentas Gitanas Nausėda su valdančiaisiais pradėjo ir naują kovos raundą, parodęs išskirtinį dėmesį opozicijai, kas jo, kaip moderatoriaus ar tarpininko vaidmenį tiesiog palaidojo. Tada prasidėjo lūkesčių visuomenei kėlimas siūlant ir elektrą už 24 centus, ir neapmokestinamo pajamų dydžio kėlimą, ir minimalios algos kėlimą, ir vaiko pinigų kėlimą.
Bet tartis ir tai derinti su Vyriausybe niekas nesivargino, ką rodo ir susitikimų su premjere Ingrida Šimonyte dažnumas. Karalienė Elžbieta II ir tai dažniau matydavosi su savo premjerais. O čia turime dualistinės vykdomosios valdžios dvi galvas. Bet kartą per mėnesį susitikimai yra beveik stebuklas.
Tada kaistant situacijai, iššoko užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kurio vėlesni paaiškinimai, jog jokio konflikto jis nenorėjo, prilygsta vaiko šokoladuotais žandais pasakojimui, jog prie šokoladinio torto jis nė prisilietęs nebuvo. Buvo puikiai suprantama, kokią reakciją gali iššaukti pasiūlymas, jog prezidentą Europos Vadovų Taryboje (EVT) pakeistų premjerė.
Tiesa, prezidentas turėjo galimybę nepadaryti paslaugos G. Landsbergiui ir nepasielgti, kaip tas tikėjosi. Todėl nesuprantama, kokia logika vadovaujantis priimtas sprendimas atsakyti į provokaciją, kas neleido pakilti aukščiau primityvių intrigėlių lygio. Nesuprantamas ir atsakymo turinys bei pasitelkti argumentai.
Prezidentas jau ne pirmą kartą klaidino visuomenę teigdamas, jog tik jis vienintelis visų Lietuvos žmonių renkamas tiesiogiai. Bet ir kiti rinkimai, tarp jų ir Seimo, yra tiesioginiai. Mišri rinkimų sistema nepanaikina tiesioginių rinkimų fakto, ką jau kam, o prezidentui derėtų žinoti. Dar daugiau, prezidentas iškėlė save virš kitų politikų, teigdamas, kad jokie kiti politikai nėra renkami tiesiogiai, o yra „atrenkami partijos viršūnėlių ar kažkokių kitų žmonių, todėl pakeisti prezidento negali“. Norėtųsi pamatyti G. Nausėdą šį argumentą, rodantį jo pranašumą vien dėl to, kaip jis išrinktas, tėškiantį EVT, kur dauguma yra premjerai, išrinkti dažniausiai tokiu pačiu būdu kaip ir Lietuvoje. Tokios gėdos nenusiplautume turbūt ilgai.
Žinoma, vėl neliko skolingas G. Lansbergis, kuris jau perėjo į atviras patyčias, apsimesdamas eiliniu elektros vartotoju, laukiančiu, jog prezidentas parvežtų iš EVT žemesnes elektros kainas. Tada dar prasidėjo kaltinimai, kad tas ar anas nedirba. Jei taip toliau, kalbėti apie kokybišką politiką, gebėjimą pakilti aukščiau asmeninių ambicijų bus sudėtinga. Tik politikų sutelktumo ir savo ambicijų padėjimo į šoną, o ne šio „dramos karalienių“ parado dabar reikia kaip niekada.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
