Euro banknotai ant radiatorių pranešimuose apie šildymo kainas atrodo graudžiai juokingai. Keistas sprendimas, bet bent jau papildomų paaiškinimų, ką reiškia šitas vizualinis nesusipratimas, nereikia. Skausminga energetikos situacija europiečiams žada vėsią žiemą, o ir už tą sumenkusią šilumą namuose teks padoriai susimokėti.
Siekiant didesnio efekto, eurais galima būtų apkaišyti ir visus likusius namų skaitiklius. Jie siurbia pinigus, kurie galėtų tapti kalėdinėmis dovanomis, nusėsti barų apyvartose ar iššauti naujametinių fejerverkų salvėmis. Šaudysime mažiau, tad bent čia iš visuotinio taupymo bus šiokia tokia nauda. Vieni taupys iš baimės dėl ateities netikrumo, kiti iš reikalo, bet vienokio ar kitokio išlaidų mažinimo neišvengs daugelis. Tam tikra prasme ši žiema bus didžiausias prievartinis tvarumo eksperimentas Europoje.
Tvarumo tema pastaraisiais metais tiek išlinksniuota, kad daliai žmonių net nespėjus perprasti, ką reiškia pats tvarumo terminas, šis jau tapo keiksmažodžiu, kurį norisi apeiti. Tvaresnis gyvenimo būdas neišvengiamai susijęs su didesne disciplina, tam tikru vartojimo ribojimu, domėjimusi, iš kur mus pasiekia daiktai, atskirų produktų ir paslaugų grupių atsisakymu. Šie veiksmai iš principo prieštarauja visuotinai patvirtintam laimingo gyvenimo vaizdiniui, todėl savo noru jiems mažai kas ryžtasi.
Tikrasis tvarumas, kaip žalos sau ir aplinkai mažinimo forma, į gyvenimą ateina tik tą žalą suvokus. Jungtys tarp kasdienio vartojimo ir poveikio negyvajai gamtai, ekosistemos bei žmonių sveikatai tokios painios, kad gilintis į jas neturime nei laiko, nei noro. Jei aplinkos tausojimui reikia tiek daug pastangų, tegu šitą problemą sprendžia kas nors kitas, o mes turime bet kokia kaina patenkinti bazinius poreikius. Tiesa, ši poreikių bazė niekaip neapibrėžta ir praktiškai neturi jokios ribos.
Psichologai skambina pavojaus varpais. Visuomenė įsitempusi, stresas sukelia daugiau ligų nei rūkymas, perdegimas darbe tampa viena didžiausių problemų. Iš esmės visus šituos rūpesčius sprendžia tvaresnis gyvenimo būdas. „Niekados neklausk, kam skambina varpai, – rašė Ernestas Hemingvėjus, – jie skambina tau“. Dabar mums visiems tikrai paskambino. Energetinis Rusijos karas prieš Europą nedviprasmiškai išryškino, kiek smarkiai esame priklausomi nuo iškastinio kuro. Pamatėme, kiek dar nedaug padaryta žaliosios energijos srityje ir koks lėtas yra perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių.
Nors tvarumas per prievartą prieštarauja pačiai tvarumo idėjai, panašu, kad dabar kaip tik su pagreičiu judame ta kryptimi. Netrukus prekybos centruose nebeliks nemokamų plastikinių maišelių ir tai tik mažytis prievartinio tvarumo antsnukis nesusigaudančiai visuomenės daliai.
Žaliąjį kursą paėmusios Europos Sąjungos reguliavimai verslui ir žemės ūkiui stiprės su pagreičiu ir veiks kasdienius mūsų pasirinkimus. Neaišku, kiek metų teks transliuoti eurus ant radiatorių, kol suprasime, kad energija savaime iš niekur neatsiranda. Ji kainuoja ir dažnai yra užteršta nedemokratinių režimų priemaišomis. Vienintelis geras dalykas šioje situacijoje, kad krizė skatina judėjimą link žaliosios energijos vystymosi. Jeigu iki šiol neišėjo savo noru, galbūt pavyks per prievartą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
