Potraukio malonumams nesugalvojo kapitalizmas, laisvoji rinka ar reklama. Greičiau priešingai, šiuolaikinė visuomenė sukūrė šiuos įrankius tam, kad galėtume tenkinti žmogišką norą gyventi ne tik saugiai, bet ir maloniai. Visi norime sėkmingo ir kupino pasitenkinimo gyvenimo. Siekis klestėti yra natūraliausias gyvos būtybės troškimas.
Šiuolaikinis pasaulis meistriškai kuria iliuziją, kad visi mūsų troškimai gali būti patenkinti. Kolektyvinėse ateities vizijose malonumai dar stipresni, jų daugiau ir jie nesukelia pasekmių. Deja, turime vieną planetą, kurios resursus pereikvojame. Jeigu norime toliau išlaikyti tokius augimo tempus, visiems žmonijos poreikiams patenkinti reikėtų bent kokių šešių Žemių. Tai labai realūs moksliniai skaičiavimai.
Mus valdo dopamino molekulė. Kuo daugiau jos pasigaminama kūne, tuo didesnis laimės pliūpsnis. Natūraliai dopaminas išsiskiria, kai patiriame naujumą ir paskatą veikti. Dopaminas motyvuoja elgtis taip, kad gautume jo dar daugiau, nes priešingoje pusėje visada yra skausmas.
Cukrus, kviečių miltai ir kofeinas yra banaliausi malonumai, su kuriais galime gyventi metų metus ir nejausti priklausomybės, bet jei pabandome jų atsisakyti, per pusdienį krintame į depresyvią būseną. Dopamino duobės atsiveria perkrovus juo savo smegenis, o kol kūnas grįžta į pusiausvyra, jaučiamės nelaimingi. Pasitenkinimo pliūpsniai, kuriuos gauname socialiniuose tinkluose, apsipirkinėdami ar demonstruodami statusą prabangiu vartojimu, juos atėmus taip pat sukelia abstinenciją. Dopamino prigimtis yra norėti daugiau, o ne mažiau, todėl taip smarkiai prieštaraujame raginimams atsisakyti perteklinio vartojimo.
Ironiška, bet labiausiai pasiturinčioms (tad ir daugiausia teršiančioms) visuomenėms vartojimo mažinimas kebliausias. Kaip kadaise dainavo „Hiperbolė“: „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.“ Šita daina galėtų būti kokios nors vargingos šalies alternatyvus himnas, nes tiems, kas turi daug, atsisakymas sukelia dopamino duobes, taigi skausmą. Atimti iš gerai gyvenančių žmonių laimės hormonų išsiskyrimą yra beširdiška ir visokios gretos thunberg turėtų apie tai pagalvoti, prieš reikalaudamos aukoti gerovę dėl ateities kartų.
Cukrus, kviečių miltai ir kofeinas yra banaliausi malonumai, su kuriais galime gyventi metų metus ir nejausti priklausomybės, bet jei pabandome jų atsisakyti, per pusdienį krintame į depresyvią būseną.
Tvarumas aktualus tik daliai visuomenės. Atsakingus ir jautrius piliečius pasirinkimas tarp malonaus vartojimo ir ribotų resursų užklumpa pirmiausia, nes kita visuomenės dalis nusiteikusi priešingai – per gyvenimą spėti pasimėgauti viskuo, kuo tik įmanoma. Vis tik dilema, kaip gyventi visavertį gyvenimą, patirti šiuolaikinio pasaulio teikiamus džiaugsmus ir tuo pačiu išsaugoti tvarų santykį su aplinka, kyla daugeliui sąmoningų žmonių.
Iš pirmo žvilgsnio atsakymas į šį klausimą labai paprastas, tereikia saiko, bet viskas kur kas sudėtingiau nei vien asmeninio saiko išlaikymas. Saiko klausimas pakimba ore, nes sprendžiant pasaulines problemas saikas reikalingas masėms, o ne vienam konkrečiam asmeniui.
Individualios mūsų pastangos ką nors pakeisti yra nykštuko bandymas iškasti Sueco kanalą vaikišku kastuvėliu. Jos neturi apčiuopiamo poveikio, dažnai atrodo naiviai, o dar ir aplinka signalizuoja elgtis priešingai. Vartoti gausiai, patirti kuo daugiau žemiškų malonumų, kurti sėkmingo piliečio su kuo didesniais resursais statusą yra šaunumo etalonas. Ekonomika turi augti, o mes savo džiugiu vartojimu turime ją kūrenti. Nes visi kiti keliai yra grįžimas į stagnaciją, recesijos žadinimas arba radikaliai kairuoliškas pienburnių entuziazmas, vedantis tik atgal. Bet ar tikrai?
Hedonizmo terminas kilo nuo graikiško žodžio hēdonē, reiškiančio malonumą. Hedonizmo tėvu laikomas senovės graikų filosofas Epikūras, tik originalus Epikūro hedonizmas gerokai skyrėsi nuo dabartinio. Šiuolaikinis hedonizmas Epikūrui atrodytų gyvas nesusipratimas.
Primityvių malonumų ieškotojų graikų kultūroje, mūsų kultūros lopšelyje, buvo daugiau nei reikia. Epikūras šaipėsi iš tiesioginio ir perkeltinio gyvenimo džiaugsmų persivalgymo, vadindamas tai „nusivylusių žmonių malonumais“. Šioje frazėje telpa labai daug. Nusivylimas kyla iš prasmės stokos, ir tada tą prasmės trūkumą bandome užkimšti vartojimu.
Tikroji malonumo šaknis, anot Epikūro, yra siekis turėti aiškią sąmonę, sveiką kūną ir gyventi bendruomenišką gyvenimą. Turint tokį pagrindą primityvūs malonumai tampa apskirtai neaktualūs. Tai idealizuotas paveikslas, bet akivaizdu, kad praktiškai mūsų materialūs troškimai niekada negali būti patenkinti iki galo. Rajūniškas pataikavimas jiems suteikia tik trumpalaikę laimę, kuri akimirksniu išgaruoja ir ilgainiui atsigręžia prieš malonumų ieškotoją. Dopamino veikimas žmoguje graikui Epikūrui buvo aiškiai suprantamas ir be dopaminų molekulių sąvokos.
Sekant graikais kaip ir aišku, ką reikėtų daryti sprendžiant ekologinę ir klimato krizes. Kuo daugiau žmonių turėtų tapti tikraisiais hedonistais. Gyvenimas kupinas netaršių džiaugsmų, tik reikia juos pastebėti ir išmokti mėgautis.
Hedonizmo meistriškumas, kurio galime pasimokyti iš filosofo, yra nuolatinis malonumas, dėl kurio nereikia sužeisti savęs ar aplinkos. Sekant graikais kaip ir aišku, ką reikėtų daryti sprendžiant ekologinę ir klimato krizes. Kuo daugiau žmonių turėtų tapti tikraisiais hedonistais. Gyvenimas kupinas netaršių džiaugsmų, tik reikia juos pastebėti ir išmokti mėgautis.
Šitokie pasvarstymai skamba kaip iš utopinės pasakaitės. O mes greičiau gyvename brolių Grimų pasakoje, kurioje seniui pagavus auksinę žuvelę, tenkinančią jo žmonos norus, godumas užkyla lyg mielių persotinta tešla ir pradeda dribti per kraštus. Kai senei nebepakanka rūmų ir ji užsigeidžia būti karaliene, žuvelės nervai nebeišlaiko ir porelė vėl atsiduria prie suskilusios geldos.
Savo žuvelę jau pagavome. Tai mokslas ir technologijos, leidžiantys mums gyventi geriau, nei kada nors gyveno mūsų protėviai, bet aplinkos krizė gali mus nublokšti atgal prie tos geldos ir auksinė žuvelė-mokslas nebegalės padėti.
Pasirinkti gyventi truputį paprasčiau būtų galima, jei turėtume visuomenės palaikymą, bet kol kas visuotinai pripažįstamos vertybės to daryti neskatina. Vertybių formavimasis – lėtas procesas, todėl greitu metu autentiškų hedonistų visuomenėje smarkiai nepadaugės, bet šitas procesas stiprėja.
Klestėjimo kelių gali būti daug. Netvarus kelias yra lengviausias, bet jis užtikrina tik išorinį klestėjimą ir ne visam laikui. Šiuolaikišką gyvenimą įmanoma gyventi neneigiant progreso. To nepavyks padaryti nuo artimiausio pirmadienio, bet įmanoma nors iš dalies pažaboti vartojimu gaunamo dopamino siekį ir bent pabandyti priartėti prie epikūriško hedonizmo.
„Ar tikrai žmogui reikia tiek daug ir taip sudėtingai?“ – kadaise klausė filosofas Arvydas Šliogeris, centriniu nuostabos objektu įvardijęs žydinčią obelį, kurios būties tobulumas ir paslaptis jam buvo nepalyginamai vaiskesnė už visus technikos ir kultūros stebuklus. Kiekvienas galime sau atsakyti į šį klausimą. Obelys šiais metais jau pražydėjo, bet dar neabejotinai liko kitų paprastų ir malonių dalykų.
