Valdančiajai koalicijai iškilo rimti vidiniai iššūkiai. Į viešumą išlindo Lauryno Kasčiūno bei Arvydo Anušausko, Mykolo Majausko ir Gabrieliaus Landsbergio konfliktai. Savus reikalavimus kelia Laisvės partija. Kadangi sociologinės apklausos rodo jų žemus reitingus, tai vienintelis būdas į save atkreipti dėmesį. Be to, reikia kaip nors rodyti distanciją su nepopuliaria Vyriausybe.
Tik taip galima tikėtis kokios nors sėkmės tiek savivaldos, tiek parlamento rinkimuose. Ir labai tikėtina, kad likus iki rinkimų pusmečiui, ši partija gali pasitraukti iš valdančiosios koalicijos, taip tikėdamasi vėl užkariauti rinkėjų simpatijas. Bet iki to dar yra laiko.
O kur dar karas Ukrainoje, ar vis dar tebetvyranti Baltarusijos hibridinio karo grėsmė per sieną stumiant neteisėtus migrantus? Problemų kelia lėtėjanti ekonomika, išaugusi infliacija. Pakilusias energetikos kainas bandoma spręsti apmalšinant simptomus, kaip teigia ekonomistas Raimondas Kuodis.
Visi jau supranta, kad biudžete numatytos kompensacijos už elektrą ar šildymą nėra skirtos žmonėms, bet energetikos įmonėms. Juk tie mokesčių mokėtojų pinigai nusės jų, o ne žmonių kišenėse. Teisingiau tai pavadinti verslo finansavimu, tačiau gražiau skamba, kai tai įvardijama „kompensacija“. Ydingo energetikos kainų surišimo su dujomis niekas nenori spręsti net ir Europoje. Tai reiškia, kad tokių kompensacijų reikės ir kitų ir dar kitų metų biudžetuose.
Negana to, konservatoriai vėl iškasė jau durpėmis užneštą karo kirvį su prezidentūra. Nepatinka, kad prezidentas Gitanas Nausėda įstato į vėžes įsismarkavusią Vyriausybę. Iš čia ir kyla norai jam įgelti. Todėl vėl buvo prisiminta sena ir nusibodusi diskusija, kas turi vykti į Europos Vadovų Tarybą. Taip norėta nuo Vyriausybės prezidentūrai permesti atsakomybę dėl energetikos kainų.
Toks Vyriausybės ir konservatorių karas prieš prezidentą nieko gero neduoda valstybei. Nepridės populiarumo ir Vyriausybei, nes žmonės mato spektaklį: užuot bendrai ieškojus sprendimų, bandoma kelti skandalus.
Tačiau ši politinė kombinacija nepavyko. Kilęs nepasitenkinimas dėl prezidento retorikos, kai jis kalbėjo apie vokiečių karių brigados dislokavimą Lietuvoje, taip pat yra šios kovos atgarsis. Toks Vyriausybės ir konservatorių karas prieš prezidentą nieko gero neduoda valstybei. Nepridės populiarumo ir Vyriausybei, nes žmonės mato spektaklį: užuot bendrai ieškojus sprendimų, bandoma kelti skandalus.
Atrodo, kad visa tai gali baigtis koalicijos subyrėjimu. Neatsitiktinai politiniuose užkulisiuose jau senokai sklando gandai apie galimą premjerės atsistatydinimą. Iš kur jie kyla? Viena iš priežasčių – pačios premjerės elgesys. Ji, net konservatorių frakcijoje iškilus diskusijoms, jas pabaigia ultimatumu: jei nepatinka Vyriausybės sprendimai, galiu pasitraukti.
Tačiau ar taip bus? Niekada negalima tokio varianto atmesti, tačiau nepaisant įvairių sunkumų šiai koalicijai niekas negresia. Kodėl? Priežastis paprasta: nėra, kas galėtų perimti valdžią. Opozicija susiskaldžiusi, be to, tokiomis sąlygomis, kas norės imti valdžią. Žymiai geriau palaukti rinkimų. Tada gal ne tokia sudėtinga geopolitinė ir ekonominė situacija bus. Be to, už nugaros, kaip rodo sociologinės apklausos, bus gausesnė koalicija. Taigi ši Vyriausybė dirbs iki kadencijos pabaigos.
Tikriausiai naivu tikėtis, kad politikoje bus sutarimas net dėl esminių darbų krizės sąlygomis. Tačiau tai skiria brandžius politikus nuo nebrandžių. Šios krizės viltis – gal ji išugdys brandžius politikus. Juk ateitis tikrai bus ne rožėmis klota. Net ir pasibaigus karui Ukrainoje mūsų lauks daug problemų. Ir norint jas spręsti reikės daug išminties bei intelektualinio potencialo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
