Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovyčius taip aiškina savo šalies ginkluotųjų pajėgų gebėjimą nepalūžti ir nepasiduoti antra pasaulyje laikytai armijai. „Iki keturioliktųjų metų Ukrainos kariuomenė buvo visiškai sunaikinta ir tai mums baigėsi Krymo ir Donbaso praradimu“, – sako jis. Tačiau paskui, per aštuonerius metus karo, vietoj suirusios sovietinio tipo kariuomenės, užaugusios Ukrainos ginkluotosios pajėgos įgavo savo nacionalinį veidą, o juk pas mus praeitis kazokiška, sako O. Arestovyčius.
Kariai reaguoja ir priima sprendimus greitai, geba improvizuoti. Be to, kitaip, negu sovietinių papročių karalystėje su jos armijoje populiariu posakiu „gali negerbti manęs, bet privalai gerbti mano antpečius“, Ukrainos kariuomenėje vadai turi autoritetą ir santykiai su pavaldiniais yra neapsimestinai pagarbūs. Karys vykdys ir nevykusio vado įsakymą, bet jeigu vadas jam nebus autoritetas, ir būrys veiks neefektyviai, ir kariai ieškos kelių pabėgti pas tokį vadą, kuris lyderis bus ne tiktai formaliai.
O. Arestovyčius sako, kad viena iš vilčių ir užduočių, kad po karo vakarietišką tvarką, kuri Ukrainoje pirmiausia atėjo į kariuomenę, pavyks perkelti ir į kitas gyvenimo sritis, kad nekorumpuota kariuomenė nedirbs su korumpuotais verslais ir taip pamažu keis į gerą pusę visą visuomenę. Nes kariuomenės ir jos vado autoritetas Ukrainoje yra išties didžiulis, o problemų joje taip pat yra, ir po karo spręsti sugriautos ekonomikos ir potrauminės bendruomenės problemas užduotis nebus paprasta.
Prisiminiau tuos jo žodžius apie lyderystę ir apsimestinę pagarbą antpečiams šią savaitę Lietuvoje išgirdusi vieno vadovo klausimą, ar kas nors norėtų, kad jam vadovautų kvailas viršininkas. Klausimas nuskambėjo neformalioje diskusijoje, kuri vyksta pagal iš anksto sutartas taisykles, kad kalbama bus atvirai, o cituojant joje išgirstas mintis arba faktus nė vienas kalbėjusysis nebus viešai įvardinamas.
Diskusija tuo metu vyko apie tai, ar Lietuvoje užtenka lyderystės imantis nuspręsti, kaip šaliai geriau įveikti vieną ar kitą krizę ir noro išgirsti verslą. Lietuvoje populiaru parėkauti, kad visi verslai yra godūs ir blogi, o visos valdžios kvailos, nes į ją retai ateina geri profesionalai. Čia nieko stebinančio. Tiktai tai, kad valdžių ir verslininkų kartos keičiasi, o supratimo tarp jų pastebimai daugiau neatsiranda.
Tarsi ir vieniems, ir kitiems nereikėtų to paties – kad verslai valstybėje, nepriklausomai nuo dydžių, būtų saugūs ir kad matydami, kaip skaidriai naudojami jų mokesčiai, norėtų neišsisukinėdami juos sumokėti.
Nekalbant, žinoma, apie tuos Lietuvos biznius, kurie ir šiandien kruvinais rubliais juos moka ukrainiečius žudančioje Rusijoje. Tokiems tebegalioja sovietinė tvarka – gerbti ne vakarietišką valstybę ir tokias kuriančius lyderius, bet pinigą ir pažinčių bei kyšių priklijuotus antpečius.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
