Tilžė, dabar Sovietskas, šią savaitę atšaukė miesto šventės renginius. Oficialus miesto valdžios atstovas paskelbė, kad priežastis – sudėtinga padėtis kovinių veiksmų zonoje, kur žūva žemiečiai.
Pasak jo, po vieno kario laidotuvių ketvirtadienį, kai suplanuota Miesto dienos šventė, džiaugsmingai šokti ir dainuoti būtų neetiška ir neatleistina. Pareikšdamas žuvusiųjų artimiesiems užuojautą, valdininkas pakalbėjo ir apie tai, kad miesto vyrai ir vaikinai (jau daugiskaita) žuvo, gindami rusiškas vertybes nuo rusofobiškųjų Vakarų. Kada vakarai užpuolė Rusiją, tokie kaip jis, nuosekliai neaiškina.
Vakar Kaliningrado srityje, buvusiame Karaliaučiaus krašte, tokių gynėjų palaidojo 65.
Oponuojanti Kremliui rusiška žiniasklaida skaičiuoja Rusijos savivaldos deputatus, kurie laikydamiesi vienas kito skystais balsiukais kas dieną vis drąsiau reikalauja Putino pasitraukimo – nes jis „siunčia į mirtį darbingus šalies vyrus, o žadėta nuginkluoti Ukraina kas dieną gauna vis daugiau paramos ir ginklų“.
Nė vieno žodžio deputatų reikalavimuose nėra apie Ukrainos patiriamą kančią. Jie reikalauja Putino atsistatydinimo ne dėl to, kad jis sukūrė planą sunaikinti ištisą valstybę ir jos žmones, o dėl to, kad šitas planas nepavyko.
Kiti sako, nes kitaip žmonės Rusijoje nesupras. Bet tai ir yra viskas, ką šiandien reikia žinoti apie Rusijos valstybę. Tai nėra valstybė-degalinė. Po savo auksiniais cerkvių kupolais ji dvokia kaip niekada gyvenime nevalyta išvietė.
Ilja Erenburgas satyroje, parašytoje dar iki Antrojo pasaulinio karo, apie bolševikinę Rusiją rašė taip. „Raudonarmietis Krivenka, buvęs seminaristas, sena rankine granata bandė susprogdinti Spaso kareivines, taip susižalodamas mažąjį pirštelį. Areštuotas jis nerišliai, bet su paperkančiu nuoširdumu paaiškino, kad šiomis dienomis jį su draugais nuvedė į muziejų, ir tenai jis matė neįprastus paveikslus, skraidančius į visas puses namus, sukapotas į gabalėlius violetines moteris, septynis puodelius ant vienos lėkštelės ir baisius oranžinius kvadratus. Ten jis kažką suprato, ką konkrečiai, paaiškinti nemokėjo. Tačiau grįžęs į kareivines, pajutęs autų kvapą, pamatęs gultus, dėžes ir dubenėlius sriubos, jis iškart nusprendė, kad šitie du pasauliai viename nesuderinami, ir kad vienas iš jų turi žūti“.
Tą patį daro rusiškas vertybes ginti žudant siunčiami Rusijos kareiviai. Jie naikina tą Ukrainoje rastą ir jiems neįprastą pasaulį, kurio pati sukurti Rusija nesugebėjo. Gražų, kuriantį ir laisvą.
Pirmosios Erenburgo knygos herojus Chulio Churenito, visų po to sovietinių autorių sukurtų žavių kaip Ostapas Benderis sukčių pradininkas, žuvo paprastai. Jį užmušė dėl to, kad avėjo brangiais batais.
Kai kurie dalykai Rusijoje per amžius nesikeičia. Arba keičiasi tikrai mažai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
