LRT žurnalistai jau suskaičiavo, jog 26 Seimo nariai nutarė dalyvauti savivaldos rinkimuose arba yra kandidatų į kandidatus grupėje. Iš jų 16 yra taip vadinamieji vienmandatininkai, kas jiems laimėjus mero postą, reikštų atsilaisvinusią Seimo nario kėdę, kuriai užpildyti reikia rengti neeilinius rinkimus. O šie kainuoja nepigiai. Dar 2017 metais Gretos Kildišienės pasitraukimo kaina, kaip anonsavo tuometis Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas, turėjo siekti apie pusę milijono eurų.
2015 metais, pirmą kartą surengus tiesioginius merų rinkimus, šio posto siekė 17 Seimo narių, o 2019 m. – 14 Seimo narių, iš kurių du vienmandatininkai laimėjo mero postą ir tų pačių metų rugsėjo mėnesį buvo rengiami neeiliniai rinkimai. Tikėtina, jog ir 2023 m. kandidatų į merus sąrašuose rinkėjai išvys panašų skaičių Seimo narių.
Kokios galimos priežastys tokio mėtymosi tarp savivaldos ir nacionalinės politikos lygmens? Pirmas aspektas, jog partijos tiesiog neturi pakankamai kadrų resurso. Politikų, net tik norinčių, bet ir galinčių, turinčių pakankamai kompetencijų, yra gana rimtas badas. Ir kai vietos lygmeniu lyderių nerandama, atsižvelgiant į tai, kad Seimo narius rinkėjai geriau žino bei atpažįsta, šie ir metami į merų rinkimų frontą. Beje, partijoms visuomeniniai rinkimų komitetai irgi pridarė papildomų problemų, nes rinkėjai linkę balsuoti už viską, kas nesivadina politine partija ir jai nepriklauso.
Visi šie Seimo nariai, kurie nori ir Seimo nariais, ir merais pabūti, turėtų labai gerai pagalvoti, ar toks mėtymasis tik dar labiau nemenkina politikos kokybės ir neklaidina rinkėjų
Antras galimas aspektas yra tai, jog taip Seimo nariai linkę didinti savo matomumą ir žinomumą tam tikruose regionuose, kas gali padėti ir ateinančiuose Seimo rinkimuose. Tačiau čia turime pripažinti, jog tai gana neatsakingas žaidimas. Tu turi aiškiai apsispręsti, kokio posto sieki ir iš esmės neklaidinti rinkėjų. Aišku, galimas ir dar trečias niuansas, kad skaičiuojama labai primityviai ir pragmatiškai, nes iki Seimo kadencijos pabaigos bus likę pusantrų metų, ir ne faktas, jog būsi perrinktas, o čia, jeigu laimėsi, turėsi postą iki 2027 metų. Tik kiek liks laiko Seimo nario darbui, kai visas dėmesys turės būti skirtas mero rinkimų kampanijai, čia jau kitas klausimas, nors tikrai ne paskutinės svarbos.
Bet čia ir kyla problema dėl įsipareigojimų rinkėjams. Juk Seimo nariai išrenkami ketverių metų kadencijai. Jie įsipareigojo rinkėjams. Tačiau visa tai paverčiama banaliu principu „nesvarbu kur, svarbu, kad valdžioj“. Todėl požiūris, jog pabūsiu truputį Seimo nariu, truputį meru, deja, bet kelia šiems kandidatams daug klausimų, kurių rinkėjai neturėtų bijoti užduoti. Rinkimų datos yra žinomos iš anksto, jos nenukrenta iš dangaus netikėtai, jog nebūtų galima susiplanuoti savo karjeros taip, kad rinkėjų suteiktas pasitikėjimas tam tikram laikotarpiui būtų priimamas su visa atsakomybe.
Todėl visi šie Seimo nariai, kurie nori ir Seimo nariais, ir merais pabūti, turėtų labai gerai pagalvoti, ar toks mėtymasis tik dar labiau nemenkina politikos kokybės ir neklaidina rinkėjų. Pats metas ir partijoms padaryti rimtas išvadas, kas vyksta su jų kadrų politika, kad visuomeniniai rinkimų komitetai tapo baubu, o kandidatų į merus vis reikia dairytis Seimo salėje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
