Neseniai instagrame pamačiau keistą vaizdo įrašą su prierašu: „Normalizuokime netvarką virtuvėje!“ Keistumas buvo tas, kad ten nufilmuota virtuvė atrodė netvarkinga instagramiškai, stilingai, maždaug taip, kaip kuriamos netvarkos imitacijos per receptų knygų fotosesijas.
Na, žinote, šen bei ten išdėlioti keletas gražių dubenėlių ir ant tviskančio marmurinio stalviršio garuojantys šviežiai keptos duonos kepalai. Apsidairiau aplink. Va mano namuose tai tikra netvarka: po vakarykščio dukters gimtadienio tortu ištepta spintelė, mažylio maitinimo kėdutė ir viskas metro atstumu aplink išterliota avižine koše. Prie durų stovi keli pilni šiukšlių maišai. Kriauklę jau tikrai reikia šveisti. O kur dar picos išėdos ir ant žemės išmėtyti žaislai… Normalizuoti? O aš maniau, kad gyventi iki šiol buvo normalu.
Nesakau, kad reikia gyventi nuolat apsikuitus. Tačiau jau vien pats faktas, kad socialiniuose tinkluose vis dažniau kalbama apie tikrovės normalizavimą, liudija, kad tikrovė yra gerokai iškreipta. Pirmiausia ji išsikreipia kaip fasadas, mat dauguma žmonių nuotraukose ir vaizdo įrašuose nori parodyti gražesnes savo gyvenimo puses.
Galiausiai tai tampa standartu arba siekiamybe, staiga ima atrodyti, kad visų kitų vaikai jau nuo septynių mėnesių valgo patys tvarkingai su šaukštu, kaip tikri aristokratai po kiekvieno kąsnio lūpas švelniai patapšnodami iškrakmolyta servetėle.
Būti pakankamai gera mama yra sunku. Labai sunku. Bet tas sunkumas galiausiai praeina, maždaug tuomet, kai vaikai išmoksta patys nusivalyti užpakalius ir pradeda mokėti savo pirmojo būsto paskolos įmokas.
Žurnalų viršeliuose garsios mamos pozuoja su tobulais makiažais tobulai sutvarkytuose, viešbučių kambarius primenančiuose namuose. Socialiniuose tinkluose motinystė dažniau žiba, nei dvokia: mamos rodo vaikų gražumą arba gaminamo maisto išradingumą, kai lėkštėje jau nebe sumuštinis, bet menas, iš daržovių ir duonos išpjaustytas nuotaikingas vasaros peizažas.
O kur košė, man norisi paklausti, kur košė, kur nešvarios kojinės, kur kūdikio išmatomis netyčia ištepta kakta, nes bekeičiant sauskelnes ant veido užkrito plaukai, na, taip būna… O gal nežinote? Nejaugi šitaip nutinka tik man?
Kai kurios moterys ryžtasi kalbėti apie motinystę atvirai. Jos rašo tinklaraščius, duoda interviu žurnalams, kuria įrašus socialiniuose tinkluose. Jų atvirumas anglų kalba dažnai apibūdinamas kaip „raw“ – žalias, tartum šviežia, apnuoginta mėsa. Tačiau kaip atsvara tai tamsai ir pampersų istorijoms vizualas čia pateikiamas skoningas, su nespalvotomis nuotraukomis arba grafikos piešinėliais, taip kuriamas solidus, nuo buities atitolinantis įspūdis.
O kur aptaškyta klozeto sėdynė? Kur juodos vaikų panagės? Vieną sykį karpiau miegančios dvimetės kojų nagus, jos nago atplaiša šovė tiesiai man į akį. Bijojau, kad nebūtų akies uždegimo ir džiaugiausi, kad pavyko jo išvengti. Va tokia yra motinystė. Tik niekas to nesako moteriai, su rožiniu chalatėliu besilaukiančiai pirmagimio.
Vieną sykį karpiau miegančios dvimetės kojų nagus, jos nago atplaiša šovė tiesiai man į akį. Bijojau, kad nebūtų akies uždegimo ir džiaugiausi, kad pavyko jo išvengti. Va tokia yra motinystė.
Būna, garsios ir visai nežinomos moterys prabyla apie depresiją motinystėje. Dažniausiai apie tai kalbama tada, kai visas liūdesys ir sunkumas praeityje.
Džiaugiasi išsikapsčiusios, dalija patarimus, kas joms padėjo, o kas tik dar labiau klampino. Minios akyse jos tampa savotiškomis herojėmis, nes joms pavyko, jos išbrido, nugalėjo liūdesį ir turi drąsos tuo pasidalyti. Tačiau reta išdrįsta pasakyti: man sunku dabar, šiandien, aš nematau šviesos tunelio gale. Kodėl?
Apie tai rašyti nusprendžiau pajutusi, kad šiandien neturiu jėgų keltis iš lovos. Nes manęs laukia per daug skalbinių ir trys vaikai, iš kurių du sloguoja, o vienas toks piktas, kad protarpiais rėkia:
- Tu esi bloga mama! Bloga!
Dažnai pusiau juokais sakau, kad būti gera mama tiesiog neįmanoma. Vis tiek kažkas kažkur nepavyks, užaugę vaikai tam tikruose gyvenimų etapuose dėl visko kaltins mane. Kaltinti galima dėl per daug meilės, dėl per mažai meilės, netgi dėl pernelyg tvarkingų namų, nes nuolat juos blizginanti mama juk neturi laiko žaidimams… Ir gerai, sakau sau, svarbiausia, kad jie iš to kaltinimo galiausiai išaugtų, nes kiekvieno žmogaus gyvenime turėtų ateiti ir kitas etapas: prisiimti atsakomybę, užuot kaltinus tėvus, genus, orus, politikus.
Anglų kalboje yra dar viena smagi frazė „good enough“, reiškianti „pakankamai gera“. Būtent tokia mama ir stengiuosi būti savo mažyliams. Būtent tai ir norėčiau normalizuoti, kartu normalizuodama ir apjauktas virtuves. Nes būti pakankamai gera mama yra velniškai sunku. Dėl miego trūkumo, dėl nuovargio, dėl nuolatinės dilemos – darbas ar vaikai?
Dėl kaltės pasirinkus darbą arba dėl nerimo pražiopsoti produktyviausius gyvenimu metus, jei pasirenku vaikus. Dėl ne visai visavertės jų mitybos arba kaltės, kai leidžiu jiems valgyti saldumynus, nes man reikia parašyti dar vieną šio teksto pastraipą. Dėl nežinojimo, kodėl mano vaikas taip elgiasi, ką darau ne taip? Dėl mažylių buities, kuri įsiurbia mamą, ją aptaško sriuba, įvelia į plaukus kramtomąją gumą, išpila sultis automobilyje ir dar šiek tiek ant sofos, trypia ant švarių skalbinių krūvos nešvariomis kojomis, trenkia prakaitu, pienu, medumi ir svilėsiais.
Mamos buitis yra lyg pikta laumė, kurianti kliūčių ruožus kasdienybėje, iš kurios žmonės kažkodėl tikisi, kad mama pakils su šypsena, jokiais būdais ne kaip iš mūšio lauko. Nes visada atsiranda kokia nors neva išmintinga moteriškė, porinanti apie savo babytę, anais sunkiais laikais be jokių skalbimo mašinų savo šešis vaikus išauginusią, kuri į mokyklą savo atžalas išleisdavo su sniego baltumo kalnieriukais. Tačiau nutylima apie tos babytės emocinį intelektą, griežtumą, galbūt net taikytas fizines bausmes.
„Anais laikais“ tikrai viskas buvo kitaip, ir nors šiandien mamoms jau nereikia upėje skalbinių mazgoti, joms iškelta kita neįveikiama užduotis: atlaikyti vaikų jausmų uraganus su šypsena ir pačiai būti laimingai stebuklingai tvarkinguose namuose, nes „kaip tau pasisekė, tokie nuostabūs vaikai!“
Todėl šiandien noriu pasinaudoti šia nuomonės skiltimi ir kaip filosofijos magistro laipsnį turinti moteris, kaip daugiametė nacionalinio transliuotojo rašytoja, kaip daugybės knygų autorė ir daugiavaikė mama noriu jums pasakyti: būti pakankamai gera mama yra sunku. Labai sunku. Bet tas sunkumas galiausiai praeina, maždaug tuomet, kai vaikai išmoksta patys nusivalyti užpakalius ir pradeda mokėti savo pirmojo būsto paskolos įmokas.
Sėkmės!
