Karas Ukrainoje vyksta jau septynis mėnesius. Tai, su kokiu atsargumu buvo vertinama eskalacijos galimybė pirmaisiais karo mėnesiais, atrodo niekis lyginant su dabar viešojoje erdvėje vis kylančia plataus masto konflikto retorika.
Retorika dar labiau sustiprėjo Rusijai paskelbus apie keturių Ukrainos regionų aneksavimą. Be to, Kremliui paskelbus apie „dalinę“ mobilizaciją ir dar kartą parodžius branduolinio karo kortą, daugumos dėmesys nukrypo į augančios grėsmės bei pajėgų telkimo temas.
Norisi priminti, kad vertinant Kremliaus žingsnius būtina pasitelkti kritinį mastymą. Verta prisiminti, kad šis Rusijos sukeltas karas skatina daugelį Vakarų sąjungininkų naujai vertinti Rusijos agresijos galimybes, skatina ieškoti racionalaus paaiškinimo apie agresoriaus kampanijos sumanymą. Kremliui tokie vertinimai daugeliu atvejų nėra palankūs. Pastarųjų mėnesių taktinių veiksmų šiame kare analizė rodo, kad okupacinės pajėgos nėra veiksmingos. Todėl branduolinio ginklo minėjimas tampa savitiksle informacinės kampanijos priemone.
Šio karo eiga jau paskatino dalį Vakarų kariuomenių bendradarbiauti su Ukraina, ruošti naujausias per karo veiksmus išmoktas pamokas. Tai, kad tokių pamokų apstu, liudija taktinių veiksmų tendencijos įvairiuose operacinių veiksmų rajonuose ilgoje fronto linijoje. Siekiant atlikti pasipriešinimo Rusijos pajėgoms pamokas, galima identifikuoti nemažai svarbių temų: žvalgybos pajėgumų panaudojimą, toliašaudės artilerijos galimybes ir pranašumo veiksnius, taktinius veiksmus miestuose. Karo pamokų nagrinėjimas padės suprasti Kremliaus karo mašinos veikimo kompleksiškumą bei pasirengti tai atremti.
Šiame komentare detaliau aptariamos Ukrainos pajėgų vykdomų operacijų taktinės tendencijos. Dėmesys telkiamas į du bene svarbiausius šiuo metu frontus: išvystytą kontrpuolimą Charkivo srityje bei veiksmus į vakarus nuo Chersono. Tai dvi fronto vietos, kuriose Rusijos pajėgos yra priverstos gintis. Karo veiksmų sėkmės ir nesėkmės priklauso nuo daugelio kompleksiškų veiksnių. Pažintį su jais pradėkime nuo to, kaip suprantami ir vertinami karo Ukrainoje veiksmai.
Derėtų prisiminti, kad pirmaisiais karo mėnesiais dauguma karštligiškai sekėme taktinių veiksmų progresą žemėlapiuose. Agresoriaus pajėgų artėjimas prie Kyjivo, veiksmai Černobylyje, Charkive sulaukė daugelio komentarų. Tai iliustravo susitelkimą į geografinę plotmę. Tokiu būdu suprasti karo eigą gana paprasta, mat tai susiję su topografiniu vaizdavimu, padeda perteikti daug kiekybinės informacijos apie kariaujančių pusių taktinius veiksmus.
Tačiau kokybinė veiksmų pusė dažnai lieka interpretacijos paribiuose. Galima sakyti, geografinis karo eigos vertinimas leidžia paprasčiau vertinti ir kiekybiškai apibendrinti kovojančių pusių pasiekimus. Tačiau šiuolaikinis karas – tai daugiau nei geografinis operacinių veiksmų arealas.
NATO sąjungininkai veikdami ilgalaikėje misijoje Afganistane suvokė svarbią pamoką, kad kiekviena teritorija turi savitą socialinių ir etninių grupių aplinką. Vietinių gyventojų grupių įvertinimas, palankumo skatinimas ar priešiškumo suvaldymas – tai daug įdirbio reikalaujančios operacinės pastangų kryptys.
Žvelgiant į gyventojų grupių veiksnį okupuotose teritorijose, Ukrainos karas nėra monolitiškas. Šalis šiuo metu praradusi apie 15 procentų ankstesnės teritorijos kontrolės. Šiose teritorijose pasipriešinimo okupacinėms pajėgoms veiksnys negali būti ignoruojamas. JAV analitikai iš Karo studijų instituto reguliariai teikiamuose okupuotų teritorijų kontrolės žemėlapiuose žymi ukrainiečių partizaninio pasipriešinimo vietoves Melitopolyje, Chersono srityje, Luhanske.
Okupantų kontrolės užtikrinimas regionuose paskelbus greituosius referendumus tėra tik paviršutiniška, skubi agresoriaus veiksmų pagrindimo akcija. Vietinių grupių suvaldymas lieka rimtas iššūkis Rusijos pusei. Partizaniniai veiksmai kai kuriose teritorijose vykdomi nepaisant to, kad Rusijos pajėgos okupavo Chersoną dar kovo mėnesį, o kontroliuojamas Luhansko srities ribas išplėtė liepos pradžioje.
Kontroliuojama vietovė, remiantis Rusijos doktrininėmis nuostatomis, neatsiejama nuo susisiekimo infrastruktūros. Infrastruktūra, siejama su keliais, geležinkelio linijomis, vandens kliūčių įveikimo užtikrinimu, – tai, kas įgalina veikti okupacines pajėgas. Tokių vietovių aplinkoje išdėstomi logistinio aprūpinimo taškai, telkiamos oro gynybos priemonės, dažnai veikia pajėgų vadavietės. Kalbant apie susisiekimo infrastruktūros reikšmę, verta paminėti Charkivo sritį. Iš ten driekiasi susisiekimo maršrutai su Rusijos regionais tiek keliais, tiek geležinkeliu. Praradus kontrolę Charkivo srityje, pralaimint šiauriniuose Luhansko rajonuose, agresoriaus logistika veikia lėčiau ir iškyla grėsmė susisiekimo keliams. Šios aplinkybės sukuria progą Ukrainos pajėgoms išnaudoti puolimo momentą ir diktuoti operacijų tempą.
Vadinasi, Rusijos mobilizacija – tai pasirengimas pereiti prie okupuotų teritorijų gynybos. Okupacinėms pajėgoms tampa parankesnis lėtas karinių veiksmų tempas.
Chersono frontas taip pat reikšmingas dėl susisiekimo infrastruktūros kontrolės. Pagrindiniai tiltai per Dnipro upę riboja abiejų pusių puolimo galimybes. Rusijos pajėgos rizikuoja prarasti dalį savo padalinių vakariniame Dnipro krante. Tuo tarpu Ukrainos pajėgos taip pat negali vykdyti greito puolimo dėl ribojančios vietovės: atvirų vietovių bei Dnipro upės. Chersono fronte, anot JAV atsargos generolo Wesley‘io Clarko, vyksta apgalvota, nuosekli, ukrainiečių operacija, kuria siekiama trikdyti ir slopinti okupantų pajėgas. Karinius veiksmus Ukrainos pajėgos sutelkia į vietoves, užtikrinančias susisiekimo kelius, naudoja įvairaus nuotolio stebėjimą ir apšaudymą toliašaudės artilerijos sistemomis bei sprogdinimus diversiniais veiksmais.
Reikia pabrėžti, kad šiandieninių fronto veiksmų vertinimas nėra visavertis, nes remiamasi tik geografinėmis nuorodomis. Šio karo veiksmai turi būti vertinami įtraukiant gamtinių sąlygų, kertinės infrastruktūros tinklo ir vietinių gyventojų rezistencijos galimybių vardiklius. Ši vertinimų kombinacija padeda sudaryti detalesnį kokybinį karo veiksmų paveikslą. Vertinant jau prasidėjusį rudens liūčių sezoną Ukrainoje, manevro galimybės atviroje stepėje tampa labai apribotos.
Artimiausiais mėnesiais, tikėtina, taktiniai veiksmai bus sutelkti į miestų ir susisiekimo infrastruktūros išlaikymą ar atsiėmimą. Vadinasi, Rusijos mobilizacija – tai pasirengimas pereiti prie okupuotų teritorijų gynybos. Okupacinėms pajėgoms tampa parankesnis lėtas karinių veiksmų tempas. Rusijos pajėgų naudojama masinio apšaudymo taktika nebus paranki Ukrainos pajėgoms. Šioms pajėgoms stumiant okupantus liks iššūkis, kaip apsaugoti gyvenvietes nuo apšaudymo ir sumažinti šalutinę žalą, nes tai galbūt ribos ukrainiečių padalinių puolimo veiksmus.
Kita reikšminga detalesnio vertinimo dedamoji – tai ginkluotės technologijos galimybės. Kalbant apie karą Ukrainoje, ginkluotės technologinis aspektas tapo milžiniško populiarumo tema. Paramą Ukrainai karinėmis priemonėmis teikia JAV ir daugelis Europos šalių. Ši parama tęsiama laikantis JAV inicijuoto Ramšteino formato. Remiantis šia iniciatyva Ukrainai buvo suteikta toliašaudė ir tikslioji artilerija, pagerintos padalinių manevro bei taikinių stebėjimo galimybės.
Papildomas nežinomasis, bent šiuo metu, kaip į technologinius ginkluotės pagerinimus reaguos mobilizaciją vykdančios okupacinės rusų pajėgos. Palaipsniui vykdytas pasiruošimas Ukrainos kontrpuolimui pietuose parodė, kad Rusijos pajėgos nenumatė veiksmingos apsaugos nuo ukrainiečių ilgojo nuotolio ginkluotės poveikio. Tačiau mobilizacijos papildyti rusų daliniai gali apgulti vis dar kontroliuojamas gyvenvietes, stengiantis įvesti kiekybinę kontrolę svarbiose vietovėse.
Tokiu atveju Ukrainos pajėgoms iškiltų taikinių nustatymo ir tikslaus naikinimo iššūkiai. Okupantų pajėgoms, papildytoms mobilizuotais vienetais, įsitvirtinus miestuose ir miesteliuose, civiliai gyventojai tampa ukrainiečių kontrpuolimą ribojančiu veiksniu, o tai mažintų modernios ginkluotės panaudojimo galimybes.
Kaip atsaką į okupantų kiekybinės kontrolės iššūkius matysime ukrainiečių taktikos pakitimus. Vykdant kontrpuolimą Charkivo srityje ukrainiečių padaliniai veikė mažesnėmis grupėmis, siekė mobilumo ir netikėtumo. Nors buvo mažiau šarvuoti, puolantys padaliniai išnaudojo greitį ir manevro galimybes dar prieš lietaus sezoną. Anot Ukrainos karo žurnalisto Ilijos Ponomarenko aiškinimo, ukrainiečių taktika siekė prasiskverbti pro okupantų pajėgų priešakines linijas ir sukelti chaosą, buvo siekiama sudaryti įspūdį, jog puolama iš visų krypčių. To rezultatas – priešo pajėgos priverstos trauktis, žema moralė bei iššvaistyta ginkluotė.
Vertinant karo veiksmus kompleksiškai, svarbios tampa tiek kiekybinės, tiek kokybinės priešininkų galimybės. Žvelgiant į tai, kiek teritorijos reikalauja kontrolės išlaikymo, kokia infrastruktūros vietovių svarba, rusų pajėgoms tampa tikslinga lėtinti operacijų tempą, siekti regeneruoti kovines galimybes įvedus mobilizaciją.
Ukrainos pajėgos, savo ruožtu, taip pat gali pasiūlyti taktinių iššūkių dabartiniame karo etape. Pastarieji puolimo veiksmai Chersono ir Charkivo srityse parodo, kad Ukrainos pajėgos adaptuojasi prie karo eigos, siekia perimti iniciatyvą – sukuria ir išnaudoja puolimui reikalingas taktines sąlygas. Doktrininės nuostatos apibrėžia, kad puolant pajėgų skaičius turėtų tris kartus viršyti priešininko pajėgas, papildomi veiksmingo puolimo faktoriai priklausytų nuo ginkluotės sutelkimo bei vietovės sąlygų išnaudojimo. Vadinasi, tolesnių greitų kontrpuolimo pergalių pietų ar rytų Ukrainoje vargu ar reikėtų tikėtis.
Ryškėjančios karo pamokos
Kaip minėta straipsnio pradžioje, šis karas padės naujai vertinti Kremliaus kariaunos veiksmus bei pasirengti juos atremti. Apžvelgus reikšmingus taktinių mūšių eigą sąlygojančius veiksnius, būtina atkreipti dėmesį į Ukrainoje ryškėjančias karo pamokas, sietinas su pajėgų generavimu, kompleksinėmis mūšio aplinkos sąlygomis bei miestų reikšme.
Atvirieji šaltiniai kalba apie abiejų kovojančių pusių pajėgų persigrupavimo ir atkūrimo būtinybę. Tai parodo, kad septynių mėnesių karo kampanija palieka akivaizdžius nuostolių ženklus. Rugsėjo 5 d. analitinio centro RUSI Londone skelbti vertinimai teigė, kad Rusijos pajėgos vienu metu išgali vykdyti karinius veiksmus tik viename iš operacinių rajonų. Tai signalizuoja apie karinių pajėgumų trūkumą bei logistinius iššūkius Rusijos pusėje.
Todėl okupantų pusei tampa paranku pereiti prie mažesnio aktyvumo, užsitęsiančio slopinamųjų veiksmų etapo. Mažesnio intensyvumo karinės operacijos sąlygoja perėjimą į pozicinį karą. Toks karas reikalauja pozicijų įtvirtinimų ir ginkluotės, personalo atnaujinimo veiksmų rajonuose. Pajėgas įtvirtinti svarbu miestuose, ypač esančiuose greta strateginių susisiekimo taškų. Artimiausiu metu į tokius miestus kryps abiejų kariaujančių pusių dėmesys. Miestų svarba šiuolaikiniame kare aktuali Ukrainą remiantiems partneriams, kai kalbama apie karinių pajėgų rengimą. Birželio mėnesį vykusioje Sausumos pajėgų karybos tendencijų konferencijoje Didžiosios Britanijos generalinio štabo atstovai skelbė, kad NATO šalių pajėgos, besirengdamos ateities konfliktų scenarijams, turi kreipti dėmesį į miestų gynybą ir įtvirtinimą.
Atrodo, kad Ukrainos fronte gali kartotis Vidurio Rytuose išmoktos mūšių pamokos, akcentuojamas sudėtingas veiksmų koordinavimas, visuomenės grupių apsauga ir tikslios ginkluotės poreikis.
Ukrainos pajėgas parengti veikti miestuose gali užtrukti, nes reikia įvertinti ne tik sudėtingesnes taktines sąlygas, bet ir ginkluotės panaudojimo ribojimus, poveikį vietiniams gyventojams. Tai tampa aktualu Chersono rajone, kuriame okupantų pajėgos vertinamos kaip geriau pasirengusios gynybai. Atrodo, kad Ukrainos fronte gali kartotis Vidurio Rytuose išmoktos mūšių pamokos, akcentuojamas sudėtingas veiksmų koordinavimas, visuomenės grupių apsauga ir tikslios ginkluotės poreikis.
Aptartos tendencijos byloja, kad svarbu išlaikyti kritinį mastymą, vertinant karo veiksmų progresą. Ukrainos karinė kampanija nėra išreikšta tik geografiniu masteliu. Šioje kampanijoje slypi daug daugiau svarbių kokybinių kriterijų, kurių įgyvendinimas reikalauja daug tęstinių pastangų, deramos sąjungininkų paramos.
Nors artėja žiema ir galbūt karinių veiksmų tempas sumažės, sąjungininkų parama Ukrainai išlieka aktuali. Ji turėtų būti tęsiama atsižvelgiant į operacinius poreikius, bet ne į karo veiksmų kalendorių. Turėtume išlikti susikoncentravę ir pasirengę užsitęsusiam karui, kurio taktinę sėkmę sąlygos ne tik pajėgų statusas, bet ir gamtinės sąlygos, sumanumas panaudojant ginkluotę bei vietinių gyventojų apsauga.
