Pradėsiu nuo teiginio, kad rusiško sovietų režimo pėdsakas mūsų sąmonėje vis dar daro įtaką bendram gebėjimui skaityti tikrovės ženklus ir naujųjų propagandistų mintis bei potekstes. Kitaip matom. Ir kitaip, nei senosios Vakarų Europos žmonės, skaitom žinutes iš Ukrainos karo, nors tai įrodyti reikia kantrių antropologijos studijų.
Kartais tam prireikia drąsos ir sąžinės. Maskvos ordos gebėjimas meluoti iš principo, net tada kai nebūtina, mus mažiau stebina nei vakariečius. Kita vertus, tas iš praeities atklystančios savosios erdvės pažinimas retokai yra palydimas mūsų gebėjimo (ir noro) žiūrėti į veidrodį ne tik makiažo ir kaukės prisitaikymo labui.
Birželio 20 d. lrt.lt paskelbė rusų milijonieriaus ir stipraus opozicijos Putinui veikėjo Michailo Chodorkovskio interviu Financial Times, kurio pavadinimas teigia: jei Putinas išdalytų ginklus rusams, jau rytoj jo nebeliktų. Jo akimis žiūrint, skirtumas tarp ukrainiečių ir Maskvos rusų valdžios, tarp vakarietiškos laisvės ir rytietiškos diktatūros išryškėja tada, kai prezidento Zelenskio įsaku ukrainiečiams buvo išdalyti automatai.
Šiandien Rusijoje režimas gali pasikeisti tik per jėgą. Gal tai bus Putino aplinka, galėtų būti kariuomenė arba visuomenė (...), – kalbėjo Chodorkovskis. – Tai dar viena priežastis, kodėl Putinas ir Lukašenka nedrįsta duoti ginklų žmonėms. Zelenskis savo žmonių nebijo ir išdalijo ginklus. Jei Putinas išdalins 40 tūkst. „kalašnikovų“ Maskvoje, jo rytoj nebebus.
Taip pat skaitykite
Šventa ir taikli pastaba. Karas patikrina visuomenių ir valdžių prigimtį bei polinkius. Ir akivaizdu – rusiški polinkiai mūsų pačių poodiniame sluoksnyje yra sunkiau pašalinami, nei paminklai sovietų kariams viešose Lietuvos kapinėse.
Kuriai politinei kultūrai priklauso mūsų valdžios ginklų kontrolės veiksmai? Ar pasitikima mūsų žmonėmis kaip Ukrainoje ukrainiečiais, ar pripažįstamas tik rusiško lojalumo demonstravimas, verčiant savus piliečius drausmingai paklusti valdžios įsakymams? Neabejoju, geriausiai šį atvejį galėtų komentuoti šiandieniai lietuvių šauliai, aukojantys savo laiką, pinigus ir dvasios energiją patriotiniam reikalui.
Dažnas pasakytų, kad net A. Smetonos autoritarinis režimas prisiekusiu piliečiu pasitikėjo labiau, palikdamas jam teisę savo nuožiūra saugoti namie kovinį ginklą. Ir būti pasiruošusiu jo griebtis. Dabar vėžlio greičiu juda mūsų teisės aktai ir aktai po aktų, policininkų priežiūros smulkmenų prisipildo instrukcijos – kad tik kontrolės galimybių nenusvertų šaulių patriotizmas. Čia net nekalbu apie bendrą laisvų piliečių teisę ginkluotis patiems ir būti pasiruošusiems ginti savo gimtinės ir savo namų slenksčius nuo svetimų ir savų priešų.
Ir akivaizdu – rusiški polinkiai mūsų pačių poodiniame sluoksnyje yra sunkiau pašalinami, nei paminklai sovietų kariams viešose Lietuvos kapinėse.
Sakysit, JAV prasiveržiančios šaudynės viešose vietose yra pakankamas pretekstas pamokslauti apie būtinus Lietuvos pasirengimus partizaninei gynybai eventualaus karo atveju ne tik nedalijant ginklų saviems piliečiams, bet griežtinant jų įsigijimo ir laikymo kontrolę, kaip paskutiniais sovietų režimo metais medžiotojams.
Manau, priešingai. XX amžiaus gynybos stebuklus parodę suomiai ir šiandien yra labiausiai asmeniškai apsiginklavę europiečiai. Norint, ne tik policininkai ir ne tik per Konstitucijos egzaminus gali atsakyti į klausimą, kurioje vietoje yra Lietuva šiame fronte? Spėju (žinoma, šiokiais tokiais prieinamais duomenimis remdamasis), kad paskutinėje.
Patikrinimas ginklais nėra tik karo ir taikos reikalas. Tai visų pirma laisvos šalies laisvo piliečio būties tema. Kiek viešo kalbėjimo ir politinių debatų mūsų viršūnėse ir mūsų žemumose? Maža, palyginti su žiupsnio marihuanos laisvės tema, pridurčiau. Galiausiai, tai juk demokratijos esmė ir pasitikėjimo sava visuomene konstitucinė prievolė. Nebent ir mes, kaip rusai, savo Konstituciją paliekam išskirtinai tik šventėms ir nacionaliniams egzaminams bei egzaminuotojams.
