Dvi ruzzijos. Tie, kurie prie pinigo ir prie interneto, jau kelios dienos grūdasi oro uostuose ir stebint iš šalies tas vaizdas primena nuo talibų bėgusių afganų desperatiškas pastangas įsikibti į paskutinio lėktuvo sparną. Tie, kurie nematę – ką ten, ne interneto, o veikiančios skalbimo mašinos – autobusuose į skerdyklą baubia girtas dainas.
„Piliečiai, jei į jūsų duris beldžiasi ir sako, kad jie iš komisariato atnešė šaukimą, atsakykite, kad jūs nesidomite politika.“
„Kažkur Rusijoje 2022 09 21: Tėte, o kodėl mus veža į frontą? – Nežinau, sūneli, politika nesidomiu.“
Tokie nelinksmi juokeliai pastarąsias dienas sukasi rusų inteligentų – dauguma jų jau seniai palikę gimtąsias žemes – socialinių tinklų profiliuose. Ten – nuotraukos iš Rusijos didmiesčių oro uostų, šturmuojamų įvairaus amžiaus vyrų. Pasiturinčių vyrų, nes lėktuvų bilietai šiomis dienomis brangsta šimtais kartų.
Sakartvelo, Armėnijos, Kazachijos gyventojai praneša, kad jų miestai virto beprotnamiais. Dėl beprotiško besitraukiančių rusų skaičiaus.
Tie, kurie prie šviesuomenės, negailestingai rėžia: jeigu tokios minios užplūstų ne oro uostus, bet Kremliaus prieigas, mobilizaciją būtų galima pamiršti. Bet sužibusios viltys, kad prievartinis varymas į frontą (kuriame iki šiol tevyko trijų dienų specialioji operacija, užtrukusi šešis mėnesius) pagaliau privers rusus praregėti, jau sudužo.
Maskvos, Piterio, dar kelių miestų aikštėse į protestus prieš karą ir buvimą kare susirenka po kelis tūkstančius žmonių. Juos greit išvaiko – ką sulaiko, kam ten pat įteikia šaukimus į frontą ir išgabena. Absoliuti dauguma pasirenka į mitingus neiti – nes ten gali sumušti. Ir paklusniai keliauja į frontą. Kur bus nužudyti.
Tinklaraštininkas iš Žemutinio Naugardo Gera Kniazevas rašo, kad jau pirma mobilizacijos diena parodė, jog nepaisant vaizdų iš Maskvos oro uostų įvykdyti Kremliaus planą ir surinkti 300 tūkst. šauktinių pavyks be problemų. Nes Rusijos provincialai, kurie ir prarasti neturi ko, ir veikti neturi ko, ir kuriems šiaip viskas vienodai, nesiginčydami lipa į autobusus. Ir pila. Ir girtam siautuly planuoja, ką ir kaip pribaiginės kažkur prie Chersono.
Senokai Rusiją palikęs apžvalgininkas Sergejus Medvedevas taip pat konstatuoja, kad ne keli tūkstančiai protestuotojų atspindi šių dienų Rusiją. „Pakuoja autobusus, vagonus, lėktuvus Tolimuosiuose Rytuose ir Užbaikalėje. Žmonos ir motinos stovi tylios (verkiančių nemačiau), vaikai šaukia: „Tėti, tėti!“, popas mosuoja smilkytuvu, skamba maršas „Slavės atsisveikinimas“: tiesiog 1914-ieji!“, – rašo jis.
Pakančioji, švelnioji Europa – taip pat ir Lietuva, nes per 30 Nepriklausomybės metų mes irgi pramokome būti pakantesni ir atjaučiantys – jau braukia ašarą dėl „vargšų rusų“, likimo paverstų Putino įkaitais. Ar jūs suprantate, ką reiškia gyventi diktatūroje?, – su patosu klausia.
Tie vargšai rusai, kurie savo diktatūroje iki šiol „politika nesidomėjo“, ir su kurių tyliu pritarimu Ukrainoje jau pusę metų siautėja žmogžudžiai, šiandien – keičiasi? Ne, nesikeičia. Šiandien jie skubiai bando surasti kaltus dėl juos ištikusios dalios. Nes ruso dalia – visada ypatinga.
„Ar tie, kurie dabar bando pabėgti iš Rusijos, yra prieš karą? Ne, jie tik patys nenori kariauti ir ieško, kur tyliai tą laiką pratūnoti. Nepavyko namie, praleis kelis mėnesius kažkur kitur“, – rašo vienas socialinių tinklų komentatorius.
Masės – pasiturinčiųjų masės – piktinasi. Jei išeisime į gatves, sako, prieš mus pasiųs jėgos struktūras. Putinui gi vis tiek, ką žudyti. „Tik ukrainiečiams duoda ginklus ir tankus, o mums – nieko. Ir jie, apginkluoti, nugalėti nesugeba. O mes be ginklų turime nugalėti?“, – štai tokia pretenzija.
Nes Rusijos provincialai, kurie ir prarasti neturi ko, ir veikti neturi ko, ir kuriems šiaip viskas vienodai, nesiginčydami lipa į autobusus. Ir pila.
Ukrainiečiai per Maidaną nugalėjo beginkliai, sakote? Ką jau ten nugalėjo, kai Ukrainos valdžia pati norėjo pasiduoti, prie ko čia žmonių valia? O štai Rusijos valdžia – tvirta valdžia, pasiduoti nepasiduos, todėl net mėginti neverta. Tik išeidami į gatves nieko nepasieksime, be lyderių nieko nepasieksime, be ginklų nieko nepasieksime. Rusijos situacija – visiškai ypatinga. Rusija visiškai ypatinga. Kodėl jūs nenorite mūsų klausyti? Kodėl jūs nenorite mums paklusti?
Rusė inteligentė – ji prieš karą – griežtu tonu klausia pašnekovės ukrainietės: ar jūs bent galite įsivaizduoti kaip jaustumėtės, jeigu jūsų sūnus ar vyras išeitų į mitingą, o ten jį susemtų ir išvežtų į mobilizacijos punktą?!
Mūsų sūnūs ir vyrai dalyvauja Rusijos sukeltame kare, aš kasnakt prabundu nuo bombų sprogimų, – sako ukrainietė.
„Ar jūs suvokiate, ką reiškia gyventi diktatūroje? Čia per mitingą jus gali sumušti!”, – galutinai pasipiktina rusė. Ir meta paskutinį argumentą: jūs tokia nejautri kitų žmonių kančiai!
Dar vieni jautrūs rusai. Labai įsiskaudina, kai pašnekovai iškelia atsakomybės už karą klausimą. Kodėl verčiate mus jaustis kaltais? Čia ne mes – čia Putinas!
„Pasipriešinti Rusijoje niekas nebando. Visi iš anksto pasidavėte. Visi sėdite ir tikitės, kad ateis ne jūsų. Žinoma, turite tam teisę. Tik užuojautos ir palaikymo nesitikėkite. To gali tikėtis ukrainiečiai, pasiryžę kovoti už savo gyvybes“, – sako rusas rusui.
Tam pasiturinčiam rusui, kuris bėga nuo karo. Karo, kuriam pusę metų tyliai pritarė apsimesdamas, kad jo nėra.
